KODĖL SKVERNELIS IGNORAVO PALESTINIEČIUS?

Sauliui Skverneliui šią savaitę viešint Izraelyje, pasaulio žiniasklaidą apskriejo „žinia“: Izraelio vyriausybė kolaboruoja su antisemitine Lietuvos valdžia, siekdama tarptautinės paramos ginče su palestiniečiais. Šališką, pagal klaidingas klišes sukurptą tekstą paskelbė didžiausia pasaulio naujienų agentūra „Associated Press“, jį publikavo „New York Times“ ir „Washington Post“.

Lietuvoje vizito nušvietimas apsiribojo juokeliais apie Skvernelio anglų kalbos žinias. Tiesa, kad susitikimai Izraelyje nebuvo labai reikšmingi, abiejų šalių premjerai vizitą išnaudojo artėjančių rinkimų kampanijai. Visgi dėmesio verta tai, kad Skvernelis neaplankė palestiniečių teritorijų, nesusitiko su Palestinos savivaldos valdžia Ramaloje ir taip sulaužė tradiciją pasimatyti su abiem ginčo pusėm. Lietuvą Skvernelis pompastiškai pavadino Izraelio balsu Europos Sąjungoje.

Lietuvos pozicija dėl Izraelio atrodo prieštaringa. Neseniai užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus iniciatyva Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sulaukė istorinio vizito į Briuselį, bet Lietuva, prezidentės nurodymu, priešingai nei Lenkija ar Latvija, Jungtinėse Tautose balsavo prieš Donaldo Trumpo sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Tad kokia Lietuvos strateginė linija? Norint ją brėžti, reikia vertinti argumentus už ir prieš.

Pasisakantieji už tvirtą Izraelio paramą ir palestiniečių ignoravimą tikina, kad Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbu derintis prie proizraelietiškų JAV pozicijų, ypač Donaldo Trumpo eroje. Geri santykiai su Amerikos žydais gali padėti gauti ir JAV administracijos paramos. Kalbama, kad naudos galima gauti tiesiogiai iš Izraelio kibernetinio saugumo, inovacijų srityse. Naudos iš ryšių su palestiniečiais gauti gerokai sunkiau, Lietuva nėra didelė paramos donorė, nėra rimta žaidėja tarptautinėje politikoje, tad verta būti pragmatiškiems ir strategiškai rinktis Vilniaus-Vašingtono-Jeruzalės ašį. Teigiama, kad žaisti du žaidimus vienu metu nedidelei šaliai gali būti per sunku. Kai kas mano, kad Lietuva turi moralinę pareigą tvirtai paremti žydų valstybę dėl savo Holokausto istorijos ir dalies lietuvių kolaboravimo, geri santykiai su Izraeliu svarbūs Lietuvos įvaizdžiui kratantis antisemitizmo etiketės.

Kritikai teigia, kad Lietuva laužo bendrą ES poziciją Izraelio – palestiniečių ginče, tai silpnina argumentus reikalauti solidarumo iš Vakarų europiečių kitais klausimais, įskaitant dėl Rusijos. Niekas rimtai nevertina Lietuvos vadovų pareiškimų, kad galime būti kažkoks tarpininkas. Skvernelis žadėjo suorganizuoti ES šalių ir Izraelio vidaus reikalų ministrų susitikimą, bet nesulaukė paramos Briuselyje. Lietuvai kaip mažai šaliai naudinga, kad būtų kuo daugiau pagarbos tarptautinei teisei, o Lietuvos tyla dėl Izraelio pažeidimų prie to neprisideda. Užimtų žemių kolonizacija ir Gazos blokada nėra mažmožis. Lietuva turi diplomatą Ramaloje, kur įsikūrusi palestiniečių savivalda, tad jos ignoravimas atrodo nesuprantamai. Yra manančių, kad Izraelis naudojasi lietuvių kaltės jausmu, siekdamas užsitikrinti paramą, o santykiai nėra lygiaverčiai ir nuoširdūs. Izraelis negirdomis praleidžia Lietuvos raginimus įvesti sankcijas Rusijai dėl agresijos Ukrainoje ar išsiųsti rusų diplomatus kartu su Vakarų šalimis. Izraelis pragmatiškai Lietuvai parduoda karines prekes už šimtus milijonų, neatsižvelgdamas į vadovų vizitus ir užsienio politiką. Trumpai tariant – draugystė su Izraeliu gerai, bet vardan gerų santykių nereikia atsisakyti principų.

Pasvėrę argumentus, Lietuvos vadovai turi aiškiau pagrįsti, koks yra Lietuvos nacionalinis interesas, ko Lietuva nori ir realiai gali gauti iš Izraelio. Ši strateginė linija, o ne emocijos turėtų lemti taktinius prezidentės sprendimus dėl balsavimų Jungtinėse Tautose, premjero vizitų geografijas ir atstovybių atidarymą Ramaloje ir Vilniuje. Tai nereiškia, kad politika turi būti statiška, sąmoningas dviprasmiškumas turi savo privalumų, nes kita pusė, būdama nevisiškai tikra, jog šoksi pagal jos dūdą, gali numesti meduolį. Bet tai ne tas pats, kas nepasvertas blaškymasis.

Lietuvos santykis su Holokaustu neturi būti santykių su Izraeliu ašimi. Lietuva turi labiau rūpintis žydų paveldu ir tinkamu istorijos įvertinimu ne dėl to, kad gražiau prieš kažką pasirodytume, o dėl to, kad taip teisinga. Būtų sveika, jei diskusijose apie Noreiką ir Škirpą dažniau girdėtume Vilniaus merą ar kultūros ministrą, rečiau – užsienio reikalų ministrą. O kai Netanyahu prašo leisti Vilniaus Gaoną perkelti į Izraelį, Lietuvos vadovų prioritetas turi būti Lietuvos žydų, o ne Izraelio vyriausybės interesai.