KOVA SU SVIRPLIŲ MALŪNAIS

Jeigu pažvelgtume į vidutinio statistinio Lietuvos pirkėjo mėgstamiausių produktų krepšelį, žiedinį kopūstą jame vargiai rastume. Nepaisant to, 2016 m. praktiškai vieno viešo asmens pasipiktinimo „kalafiorais po 12 litų“ pakako, kad apie šią daržovę pradėtų kalbėti ne tik virtualioji, bet ir realioji Lietuva. Masinės pigių žiedkopūsčių paieškos stebuklingu būdu visus vedė į vieną konkretų prekybos tinklą, tapdamos anuomet rinkos naujokui tobula reklama. Paveikti kalafiorų revoliucijos, prie šių daržovių metėsi net ir Lietuvos ūkininkai.

Žiedkopūsčių mada ilgai netruko. Daržovių augintojų plantacijos kalafiorus pakeitė brokoliai, paskui juos špinatai, šiuos – moliūgai. Anuomet pigiausiai kalafiorus siūlęs tinklas daržovių mėgėjus taip pat greitai nuleido ant žemės. Tačiau schema, kaip informacinės ramybės dykumoje sukelti smėlio audrą, niekur nedingo. Tik kalafiorus pakeitė svirpliai. Tiksliau – miltai iš svirplių, kurie atsidūrė tarp vienos naujoves mėgstančios kepyklos ingredientų.

Nors gaminiai buvo eksperimentiniai, su aiškia nuoroda ant pakuotės, pasipiktinimo temperatūra kilo it sergant pūlinga angina. Į diskusijas įsitraukė tokia didelė ir marga feisbukininkų minia, kad kokius nors politikos naujokus, iškėlusius kovos su vabalais vėliavą, be vargo atneštų iki 5 proc. slenksčio, skiriančio gatvę nuo Seimo.

Schema, kaip informacinės ramybės dykumoje sukelti smėlio audrą, niekur nedingo. Tik kalafiorus pakeitė svirpliai.

Ši tema nebūtų verta dėmesio, jei tai būtų kokio pamfleto, o ne realybės siužetas. Jei šios diskusijos suktųsi apie hedonistinių eksperimentų ar kovos su badu etinius aspektus, o ne apie sąmokslo teorijas. Jei jos nereikštų naujo monologų apie vakcinų žalą sezono su tais pačiais veikėjais, kurie iš kažin kur vis ištraukia prieš dešimtmečius išdiskutuotą informaciją.

Šiandieniai antisvirplininkai, vakarykščiai antivakseriai – akivaizdus ligos, kankinančios mūsų visuomenę, simptomas. Kad ir kokius išmanius prietaisus valdytume, esame tamsūs it inkvizitorių informatoriai. Kad ir kiek diplomų turime, stokojame bazinių žinių. Tačiau svarbiausia – niekaip neįgijame kritinio mąstymo, elementaraus suvokimo: svarbiau už informaciją yra ją skleidžiantis šaltinis. Todėl ir esame imlūs visokiems naujiems tariamų Siono išminčių demaskuotojams ir kitokiam sąmoningai skleidžiamam, nenatūralias įtampas visuomenėje keliančiam absurdui. Ir būsime tokie, kol diskusijos su spjaudančiais į svirplių miltus skrebučiuose bus vienos kepyklos, vienos ūkio šakos, žiniasklaidos, o ne valstybės strategų galvos skausmas.