Pastaroji Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komisaro ataskaita daugiau nei iškalbinga – nuo Rusijos plataus masto kruvino karo pradžios žuvo 9 614 taikių Ukrainos gyventojų, dar 17,5 tūkst. – sužaloti. Trečdalis visų aukų – iš Donecko ir Luhansko apskričių.

O kad skaičiai patogiai ir saugiai gyvenantiesiems nebūtų tik sausa statistika, daugiau nei šimtui ambasadorių ir visuomenės veikėjų toje pačioje JT būstinėje parodyta dokumentinė juosta „20 dienų Mariupolyje“. Tai turėjo palikti neišdildomą įspūdį. Ir tam tikrą savanaudišką džiugesį, kad filmo herojų vietoje yra ne jie patys.

Didesnius ar mažesnius mariupolius Ukrainos žmonės išgyvena kasdien, „didžiojo brolio“ terorizuojami jau daugiau nei pusantrų metų.

Lygiai tiek laiko pasaulį kamuoja dilema – užsimerkti ir tylėti (nes „politikoje nedalyvauju“) ar garsiai įvardyti – kas yra kas (nes tokia – padoraus žmogaus pozicija).

Dar yra variantas: „Tai, kas dabar vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, yra labai skaudu“ (atvejis, kai tarp bandito ir aukos dedamas lygybės ženklas, nes, remiantis šia logika, „abi pusės – kaltos“).

Būtent tokios nuostatos laikosi Rusijoje tebešokanti Lietuvos pilietė, ledo šokėja Margarita, kurios pilietybės klausimo panaikinimą kaip tik šiandien ir spręs Pilietybės reikalų komisija.

Ir glaudžių profesinių bei asmeninių ryšių palaikymas su Kremliaus ruporo D. Peskovo žmona čia nieko nereiškia. Kaip nieko nereiškia ir „neišreikšta politinė pozicija“, nes pagal LR Konstituciją „ji turi tam teisę, jei nenori“. Galiausiai moteris teigė apskritai „nedalyvaujanti Rusijos propagandoje“, o tik su savo vyru, „ledo partneriu ir nesavanaudišku Lietuvos patriotu Povilu, nešanti kultūros ir gėrio šviesą“. Klausimas: kokią ir kam?