KUNIGAS, PERKALĘS ŽMONIŲ ŠIRDIS

Spalio 14-ąją minėsime monsinjoro Kazimiero Vasiliausko mirties metines. Laidojant kunigą su juo norėjo atsisveikinti tiek daug žmonių, kad gėlių pardavėjos tik skėsčiojo rankomis sakydamos: „Nebeturime baltų gėlių, nebeturime.“ Tokia meilės ir pagarbos vilnis buvo iškilusi tik laidojant tautos patriarchą Joną Basanavičių.

Anuomet, prieš penkiolika metų, kaip ir šiandien, gamta džiugino gražiausiomis spalvomis. Monsinjoro mokinio kunigo Gintaro Petronio sumanymu, Antakalnio kapinių, į kurias vedė paskutinė kelionė, šlaite iš ryškiaspalvių lapų buvo sudėliotas žodis „Sudie“.

Laikas bukina žmonių atsiminimus. Ryškiausiai prisimeni tik tuos, kurių vardai dar išsaugoti naudojamame mobiliajame telefone arba įkyriai šmėsčioja viešojoje erdvėje.

Tytuvėnų vienuolyno ekskursijų vadovei, bendraujančiai su paaugliais iš Kauno, priminus, kad čia daug nuveikė pastatus remontavęs ir bendruomenę būręs Mikutavičius, ekskursantai pasitikslino, ar kalbama apie Marijoną Mikutavičių? Pasirodo, jaunoji karta nėra girdėjusi apie ilgus metus Tytuvėnuose ir Kaune dirbusį prieš 18 metų nužudytą kunigą Ričardą Mikutavičių.

Pirmasis atkurtos Arkikatedros klebonas prisimenamas. Jo atminimas gyvesnis vyresnių žmonių atmintyje, tačiau jį mena ir monsinjoro krikštyti, jo aukotose vaikų šv. Mišiose dalyvavę parapijiečiai. Prieš porą savaičių, švenčiant Arkikatedros bendruomenės šventę, keli čia veikiančių kolektyvų atstovai priminė, kad jų veiklos ištakas laimino K. Vasiliauskas.

Prof. Viktorijai Daujotytei kunigas Kazimieras buvo, yra ir lieka vienas didžiausių mūsų laikų Lietuvos autoritetų, žmogus, „savo visu gyvenimu tvirtinęs Dievo buvimą, tikėjimo ir meilės grynuolis, nė akimirkai neišdavęs savo idealų, skleidęs Dievo karalystės žinią mirtininkų lageriuose, tremtyje, pykčio kupinoje ir pasitikėjimo vienas kitu netekusioje Tėvynėje, žmogžudžių ir prisiekusių bedievių širdyse“.

Peržvelgdamas monsinjoro K. Vasiliausko gyvenimą poetas Rimvydas Stankevičius atranda ten „ir biliūniško graudulio, ir atjautos, o daugiausia tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės“.

Kunigas Antanas Saulaitis mano, kad monsinjoras K. Vasiliauskas yra šiais metais minimų Gailestingumo metų pirmtakas, jo dvasia ypač jaučiama, nes „sakramentinę tarnybą neatskiriamai supynęs su suprantama ir lengvai priimama sielovadine tarnyste – ne teisti, o palydėti, eiti kartu“.

Vadinamasis bedievių ir kreivatikių klebonas sugebėdavo atrasti bendrą kalbą su kiekvienu, paguosti, sutvirtinti, padėti atsitiesti nuo didelės nuodėmių naštos ir įkvėpti eiti toliau. Jo laikais duris atvėrusi Katedra tikintiesiems tapo vieta, kur Dievas perkaldavo žmonių širdis.

Paskutiniajai Europos idealistų kartai priklausęs dvasininkas be atsikalbinėjimų nešė savo kryžių. Jeigu norėtume trumpai apibūdinti monsinjoro K. Vasiliausko dvasią, tam labiausiai tiktų Tomo Akviniečio maldos žodžiai: „Padaryk mane, Viešpatie, mano Dieve, klusnų be prieštaravimo, skaistų be pagedimo, kantrų be niurnėjimo, nusižeminusį be apsimetimo, džiugų be išsiblaškymo, brandų be apsunkimo, guvų be lengvabūdiškumo, savęs bijantį be vilties netekimo, teisingą be dviveidystės, darantį gera be pasipūtimo.“

Monsinjoras K. Vasiliauskas, paklaustas, kaip gyvena, atsakydavo: „Stengiamės šventai, bet ne visada išeina.“ Jo gyvenimo kelias yra tarsi vaistas kenčiantiesiems nuo vienatvės ir tuštumos, ir nuo įkyrių, tuščių šio pasaulio blizgučių. Ne be reikalo ant monsinjoro kapo iškalta jo mėgto poeto Jurgio Baltrušaičio eilėraščio eilutė: „Yra šviesos ir tamsoje.“ Prieš 15 metų anapilin išėjusio K. Vasiliausko gebėjimas džiaugtis mažais dalykais ir sunkiausiame išbandyme įžvelgti privalumų skatina kiekvieną kantriai, viltingai nešti savo kryžių ir džiaugtis suteikta galimybe gyventi šiame nuostabiame pasaulyje.