Prieš sausio pirmąją ir tuoj po jos daugelis užsienio laikraščių bei portalų lygino praėjusių metų jau žinomą ir praeitin grimztančia realybę su dar nežinoma, bet menama tikrove, kuri galimai skleisis naujaisiais metais.

Tačiau kai kuriais atžvilgiais ta buvusi realybė nežada jau taip greitai nugrimzti į praeitį. Pasak JAV dienraščio „Boston Globe“, „tarptautiniai karštieji taškai, mirgėję 2017-ųjų metų naujienų antraštėse, nedings iš žinių ir 2018-aisiais.

Gal karingoji „Islamo valstybė“ šiuo metu tėra savo buvusio grėsmingumo šešėlis, bet tai nereiškia, kad ir pasilpusi ji negali kelti siaubo. Pvz., Egipte džihadistai žudo ne  tik vyriausybės karius ir krikščionis, bet ir į mečetes melstis susirinkusius musulmonus.

Artimuosiuose Rytuose konfliktą su „Islamo valstybe“ gali pakeisti aštrėjantis konfliktas tarp Saudo Arabijos ir Irano, į kruvinus susidūrimus įtraukiantis ir kitas šalis, pasiduodančias vienos ar kitos iš abiejų besivaržančių musulmoniškųjų galybių, atstovaujančių skirtingoms islamo pakraipoms, įtakai“.

Anot JAV Užsienio reikalų tarybos analitiko Jameso Lindsay, bent jau „Irano vadovai praėjusiais 2017-aisiais gali būti patenkinti dėl daugelio priežasčių.

Pirma, Sirijos prezidentas Basharas al Assadas vis dar tvirtai įsitaisęs savo galios tvirtovėje Damaske. Antra, stipriai Libane laikosi ir grupė „Hezbollah“. Trečia, „Islamo valstybė“ prarado didelę dalį savo teritorijos. Ketvirta, Irako valdžia atgavo daug naftos turinčio Kirkuko miesto kontrolę. Penkta, Saudo Arabija neišsikapsto iš liūno Jemene“.

Prie visų šių poslinkių reikšmingai prisidėjo Iranas, o tai savo ruožtu sutvirtino iraniečių įtaką visame regione.

Pasak amerikiečių žurnalo „Newsweek“, „Libano šiitų grupė „Hezbollah“ net gali su palestiniečių sunitų grupe „Hamas“ sudaryti bendrą frontą, globojamą Irano, prieš Izraelį ir Amerikos prezidento D. Trumpo nutarimą laikyti Jeruzalę Izraelio sostine“.

O Azijoje Šiaurės Korėja ir toliau trauks pasaulio dėmesį, ypač kai vasarį Pjongčange Pietų Korėjoje prasidės olimpinės žiemos žaidynės. Visai neseniai nuskambėjo ir ginčus sukėlė pranešimai, jog Kinija teikia Šiaurės Korėjai naftos.

„Tai sunkins gyvenimą amerikiečių diplomatams ir kitiems, siekiantiems užkirsti kelią Šiaurės Korėjai naudotis savo branduoliniu arsenalu“, – pranešė Londono dienraštis „Guardian“.

„Tačiau kažkas turės pasiduoti, – rašė amerikiečių analitikas J. Linday, – nes D. Trumpas prisiekė imtis priemonių, kad Šiaurės Korėja neįsigytų pajėgumo pulti Jungtines Amerikos Valstijas branduolinėmis raketomis, ir tą pakartotinai patvirtino piktomis žinutėmis ir grasinimais į darbą paleisti „ugnį ir furorą.“

Tačiau Šiaurės Korėja kol kas nė nemirktelėjo. Pchenjanas po vėliausio savo balistinių raketų išbandymo praėjusį mėnesį gyrėsi „dabar galėsiąs pasiekti bet kurią vietą Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Tai tikriausiai netiesa.  

Vis dėlto bendra įvykių tendencija ne į naudą Amerikai. Vašingtono galimybės priversti Pchenjaną nusileisti nėra didelės. Kinija arba negali, arba nenori panaudoti savo ekonominius svertus prieš Šiaurės Korėją.

Tuo tarpu Jungtinių Valstijų karinio įsikišimo kaina būtų labai aukšta, gal net katastrofiška. Žinoma, galima bandyti rasti diplomatinį sprendimą, tačiau toks tikriausiai pareikalautų pripažinti Šiaurės Korėją kaip branduolinę valstybę.

Šiemet, pasak dienraščio „Boston Globe“, vienaip ar kitaip išsispręs ir ant skustuvo ašmens atsidūrusios Venesuelos likimas.

Nors, kaip pranešė Amerikos visuomeninis transliuotojas „NPR“, į kampą varomas Venesuelos kairuoliškas prezidentas Nicolas Maduro apsisupo kariškiais, idant išsilaikytų valdžioje, „New York Times“ pastebėjo, kad šalies nacionalizuota naftos bendrovė, kuri finansuoja tų karininkų atlyginimus, yra ant žlugimo ribos.

Yra spaudoje prognozių ir apie tai, kas klostysis Europoje, Afrikoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų viduje, tačiau neaišku kodėl, bet labai įdomu, kad labai mažai rašoma apie Rusiją.

Bet tai gal ir gerai, jeigu niekas neprognozuoja, kad Baltijos valstybėms 2018-aisiais bus blogiau nei 2017-aisiais.