Liko mažiau nei metai, iki Jungtinė Karalystė turėtų pasitraukti iš ES. Theresa May ištarė reikalingą formulę prieš metus, 2017 m. kovo 29 d., ir laikrodis įsijungė. Buvo aktyvuotas ES sutarties 50 straipsnis, pagal kurį derybos privalo baigtis ir du parlamentai – ES ir Jungtinės Karalystės – turi patvirtinti sutartas sąlygas ne vėliau kaip per dvejus metus.

Yra sutarta keletas dalykų, tačiau daugelio labai svarbių klausimų sprendimas visiškai neaiškus. ES vadovaujasi tokia pozicija: „Niekas nėra suderėta, kol viskas nėra suderėta.“ Nors yra konkrečių susitarimų, – pavyzdžiui, britai sutiko mokėti bendrijai 39 mlrd. svarų skyrybų mokestį.

Tačiau iš vietos dar nepajudėjęs daug svarbesnis klausimas dėl Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos sienos. Baiminamasi, kad įvedus pasienio kontrolę gali vėl kilti įtampa, o britai gerai prisimena, kas ten dėjosi anksčiau ir airių teroristų sprogdinimus Londone.

Yra du santykių su ES modeliai – norvegiškas ir kanadietiškas. Minkštasis „Brexit“ reikštų norvegišką variantą. Norvegija laikosi ES direktyvų, yra Europos ekonominės erdvės dalyvė, tačiau ji negali dalyvauti priimant sprendimus – o vykdyti juos privalo. Be to, norvegai moka metinį mokestį į ES biudžetą ir privalo įsileisti darbui ES piliečius. Šie du klausimai buvo aršiai keliami išstojimo šalininkų per referendumą, bet šiuo keliu jie nebūtų išspręsti.

Kietasis „Brexit“ yra Kanados modelio taikymas. Ji savo santykius su bendrija suderėjo laisvos prekybos sutartyje, kuri šiuo metu yra ratifikuojama ES nacionaliniuose parlamentuose. Tačiau ši sutartis apima tik prekes. Ji išspręstų fizinių muitinių klausimą, nes kertant sienas prekių tikrinti nereiktų. Tačiau net 80 proc. Didžiosios Britanijos BVP sudaro ne prekės, o paslaugų tiekimas. Jau paskaičiuota, kad kanadietiškas modelis per 10 metų Jungtinei karalystei kainuotų 30 mlrd. svarų daugiau nei norvegiškas.

Britai norėtų sutarti dėl tarpinio varianto, tačiau akivaizdu, kad ES derybose laikysis labai kietai. Yra aiškiai pasakyta, kad niekas Jungtinei Karalystei neleis nusirankioti vyšnių nuo torto. Pažvelgus į tai, kas sutarta, o kas – ne, matosi, jog per pirmus metus toli gražu neįsivažiuota iki pusės klausimų.

Viešojoje erdvėje vis garsiau pradeda skambėti mintis apie antrą referendumą. Logika labai paprasta: pirmame referendume balsuota dėl išstojimo apskritai, o antrasis turėtų atsakyti, ar britams priimtinos tos sąlygos, kurias suderės jų vyriausybė, ar jie sutinka su anksčiau nežinotomis pasekmėmis, kurių didelė dalis bus jiems nepalankios.

ES sutarties 50 straipsnio autorius lordas Kerras vasarį sakė Lordų rūmams, jog ES atidėtų išstojimo datą ir sustabdytų „Brexit“ procesą, jei JK skelbtų antrą referendumą. Visuomenės apklausos rodo, kad auga skaičius norinčių pasisakyti dėl suderėtų sąlygų (47 proc. nori, 34 proc. nenori). Taigi, esant proceso pusiaukelėje, dar visai neaišku, nei koks bus „Brexit“, nei jo baigtis.