MINKŠTOSIOS GALIOS VEIKSNYS

Išgirdus terminus "karas" ir "muzika", vaizduotėje tapomas štai toks standartinis XX a. 7-ojo dešimtmečio peizažas: ilgaplaukiai gėlių vaikai, prisivalgę haliucinogenų, brazdina savo gitaromis. Kažkur netoliese Bobas Dylanas (1941) pučia lūpinę armonikėlę, Jimis Hendrixas (1942–1970) "prievartauja" savo gitarą, o Johnas Lennonas suokia savo gražbylystes apie vieningai taikoje gyvenantį pasaulį.

Vis dėlto karas, politika ir populiarioji kultūra bendrai grupinei orgijai susiėjo gerokai anksčiau – dar Antrojo pasaulinio karo laikais (1939–1945). Štai viso to įrodymai.

1. Vera Lynn "We‘ll Meet Again" (1939). Ši Rosso Parkerio (1914–1974) ir Hughie Charleso (1907–1995) sukurta, Dame Vera Margaret Lynn (1917) atliekama daina tebūtų banaliai saldus meilės pažadas, jeigu ne karas. Mat dėl jo frazė "Mes vėl susitiksime" įgijo simbolinę prasmę, jog į tolimą kraštą kariauti išvykęs jaunas žmogus vėl sugrįš pas savo artimuosius, draugus ir antrąją pusę. Tiesa, šis pažadas ne visada būdavo išpildomas.

2. Benny Goodmano "Sing Sing Sing" (1938). Dauguma to laikotarpio populiariosios muzikos buvo skirta vien pramogai, šokiams ir atsipalaidavimui. Muzika karo baisybių ir nerimo krečiamiems civiliams bei įnirtingose skerdynėse dalyvaujantiems kariškiams turėjo suteikti atokvėpio ir vilties valandėlę, t. y. leisti užsimiršti. Tam puikiai tiko tokie garso takeliai, kaip šis svingo karaliaus Benny Goodmano (1909–1986) muzikantų atliekamas kūrinys.

3.Billie Holiday "Strange Fruit" (1939). Tai viena žymiausių politinių dainų, nukreiptų prieš rasinę neapykantą. Legendinė džiazo vokalistė Eleanora Fagan (1915–1959), dar žinoma Billie Holiday pseudonimu, čia dainuoja apie "keistus vaisius" (ant medžių kabančius linčo metu pakartų negrų kūnus). Šią dainą parašė Abelis Meeropolis (1903–1986), Rusijos žydų palikuonis, kuris buvo dar ir Amerikos komunistų partijos narys. Vėliau A.Meeropolis iš jos pasitraukė. Gal jo sąmonę pagaliau pasiekė sifilitiko Iljičiaus beprotybė: "Pakarti mažiausiai šimtą buožių, nužudyti įkaitus, taip, kad už šimtų kilometrų žmonės matytų ir drebėtų."

4. Glenno Millerio "Moonlight Serenade" (1939). Altonas Glennas Milleris (1904–1944) buvo JAV kompozitorius ir didelio džiazo orkestro vadovas, grojantis trombonu. 1942 m. jis prisijungė prie armijos ir ten subūrė savo muzikinį-karinį orkestrą. 1944 m. gruodį, skrendant į Prancūziją, ryšys su G.Millerio lėktuvu nutrūko. Daugiau jo niekas nebematė nei gyvo, nei mirusio. "Mėnesienos serenada" – vienas žymiausių jo kūrinių.

5. "The Andrews Sisters" "Boogie Woogie Bugle Boy" (1941). Nors ir įrašytas dar 1941 m. pradžioje (iki Pearl Harboro užpuolimo ir JAV įsitraukimo į karą), šis trijų dainuojančių seserų atliekamas kūrinys tapo galingu hitu ir vienu žymiausių Antrąjį pasaulinį karą reprezentuojančių garso takelių. Ši daina priskiriama vadinamajam "jump blues" žanrui, iš kurio vėliau išsivystė ritmenbliuzas ir rokenrolas.

6. Bingo Crosby "White Christmas" (1942). Nors mūsų kraštuose nelabai žinoma, tačiau JAV teritorijoje tai – viena žymiausių kalėdinių dainų. Šis Harry Lilliso "Bingo" Crosby Jaunesniojo (1903–1977) atliekamas kūrinys pasirodė vos kelios savaitės po išpuolio Pearl Harbore ir iš karto tapo hitu. "Oskarą" laimėjusią dainą (skambėjo filme "Holiday Inn", 1942) parašė Irvingas Berlinas (1888–1989), vienas žymiausių XX a. kompozitorių ir dainų kūrėjų. Jis taip pat buvo žydas, atvykęs iš Rusijos. Kalėdų jis, žinoma, nešventė ne tik dėl tikėjimo, bet ir dėl to, kad 1928-ųjų Kalėdų rytą rado savo sūnų lovoje negyvą. Dainų autoriaus dukra vėliau pasakojo, jog I.Berlinas tikėjo Kalėdomis ir jų misija (ne tiek krikščioniška, kiek sekuliaria amerikietiška jų paskirtimi). Kadangi JAV pajėgos tuo metu kovėsi egzotiškose kraštuose su japonais, "White Cristmas" daugeliui kareivių primindavo jų laukiančius namus.

7. Dooley Wilsono "As Time Goes By" (1942). Per karą žmonėms atgaivą teikdavo ne tik muzika, bet ir kino juostos. Kai kurie geriausi filmai pasirodė būtent šiuo metu (špygą tau, Karlai Marxai, už tikinimą, jog pirmiausia turi būti ekonominė gerovė, o tik tada laukia kūrybinis klestėjimas). Vienas jų – 1942-ųjų juosta "Kasablanka" ("Casablanca"), kuriame daugybė parodijuotų, mėgdžiotų ir cituotų scenų. Kad ir ši, puikiai žinoma kiekvienam kinomanui. Ilsa Lung (Ingrid Bergman) sako juodaodžiui pianistui (Dooley Wilsonui): "Pagrok tai, Semai." Ir Semas užtraukia, šią dar 1931 m. Hermano Hupfeldo parašytą dainą. Tiesa, kadangi Semą vaidinantis D.Wilsonas buvo būgnininkas ir dainininkas, pianino partijas už kadro atliko kitas žmogus (Elliotas Carpenteris).

8. Marlene Dietrich "Lili Marleen" (1944). Kokia likimo ironija – karą pradėjo nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija, kartu sumušusios rankomis ir pasidalijusios pusę Europos. Karo pabaigoje Sovietų Rusija jau buvo įsimaišiusi tarp aukų ir nugalėtojų, o tuo metu populiariosios kultūros tyruose karaliavo daina, atliekama vokiečių kalba. Aktorė ir dainininkė Marie Magdalene "Marlene" Dietrich (1901–1992) buvo mega žvaigždė ir stiliaus ikona, už pasirodymą 1930-ųjų filme "Marocco" (1930) nominuota "Oskarui". Vokietijoje vis sparčiau kylant nacizmo pandemijai, ši įžymybė pasirinko Vakarus. Ji atsisakė grįžti į Vokietiją, ir kiekvieną progą išnaudojo nacizmo kritikai spaudoje. XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje ji prisidėjo prie fondo įkūrimo, padedančio žydams bei disidentams pabėgti iš nacistinės Vokietijos. Karo metais ji dažnai koncertuodavo fronte kariaujantiems sąjungininkų kariams. 1944 m. JAV tarnybos ruošė specialią operaciją, kurios metu, pasinaudojant muzika, turėjo būti demoralizuoti priešų kareiviai. Šios operacijos pagrindas – populiari daina "Lili Marleen", atliekama M.Dietrich, kuri baigiantis karui skambėjo visuose konfliktuojančio pasaulio kampeliuose.