Mirtinai pavojingos eilės | KaunoDiena.lt

MIRTINAI PAVOJINGOS EILĖS

Kas galėjo pagalvoti, kad 1989-ųjų Valentino diena skirsis nuo visų prieš tai buvusių ir po to būsiančių meilės švenčių. Tų metų vasario 14-ąją Irano dvasinis diktatorius Sayyidas Ruhollah Mūsavi Khomeini (1902–1989) pasiuntė viešą žinią, skirtą Ahmedui Salmanui Rushdie (1947). Tai nebuvo aistringas slaptos meilės prisipažinimas. Šiitiškai islamo srovei priklausantis šventikas kvietė visus musulmonus susidoroti su pranešime minimu asmeniu. Maža to, jis pasiūlė už jo galvą atlygį.

Kas tas A.S.Rusdhie? Ir ką jis tokio padarė, kad užsitraukė teokratinio režimo rūstybę? Šis žmogus buvo pasisekimą pelnęs grožinės literatūros kūrėjas, gimęs liberalioje musulmoniškoje šeimoje Bombėjaus mieste, dabar žinomame Mumbajaus pavadinimu. Pirmąjį savo kūrinį "Grimus" jis išleido dar 1975 m., tačiau sėkmė jį aplankė tik 1981-aisiais, pasirodžius jo darbui "Vidurnakčio vaikai" ("Midnight‘s Children").

Šis darbas pelnė kritikų meilę ir skaitytojų prielankumą, tačiau užsitraukė Indijos ministrės pirmininkės Indiros Priyadarshini Gandhi (1917–1984) rūstybę. Kodėl? Veikiausiai todėl, kad romane ji pati bei jos valdymo laikotarpis pavaizduoti ne itin pozityviai.

1983 m. pasirodė trečiasis pono A.S.Rushdie "vaikas", pavadintas "Gėda" ("Shame"), šį kartą savo turiniu supykdęs Pakistano prezidentą Muhammadą Zia-ul-Haqą (1924–1988). Akivaizdu, jog ponui A.S.Rushdie patiko vaikščioti skustuvo ašmenimis, o ūmios įvairių diktatorių reakcijos jį tik dar labiau skatino išmėginti žodžio laisvės ribas.

Pastarosios buvo pasiektos pasirodžius ketvirtajam jo romanui "Šėtoniškos eilės" ("The Satanic Verses", 1988). Sakoma, jog būtent šis romanas giliai įskaudino bei pravirkdė Irano ajatolą, kuris ir pakvietė musulmonus medžioti poną A.S.Rushdie. Taip pat egzistuoja teorija, jog tokiu būdu Irano diktatorius siekė atitraukti savo žmonių dėmesį nuo nenusisekusio (trukusio aštuonerius metus) karo su Iranu padarinių.

Kad ir kaip ten būtų, romane "Šėtoniškos eilės" turėjo slypėti kažkas skatinančio minios įniršį. Atsivertęs šį ganėtinai pretenzingą romaną, skaitytojas rasdavo net tris istorijas, kurias visas vienija kritinis požiūris į religiją. Pirmoji istorija pasakoja apie du Indijos kino aktorius, kurie išgyveno teroro aktą lėktuve ir iš milžiniško aukščio nukrito į nepažįstamą šalį. Jie liko gyvi, tačiau vienam aktoriui prasidėjo haliucinacijos ir jis ėmė vaizduotis esąs arkangelas Gabrielius, o kitas po fizinių mutacijų tapo kažkuo panašiu į nelabąjį.

Su pirmuoju vietiniai elgėsi gražiai ir priėmė jį į savo tarpą, jis jiems buvo tarsi egzotiškas gyvūnas. O štai antrąjį skriaudė ir niekino, jis buvo priverstas gyventi izoliuotoje išeivių iš kitų kolonijų bendruomenėje. Galima sakyti, jog tai istorija apie emigrantus, atvykusius iš buvusios kolonijos (Indijos) į metropoliją (Didžiąją Britaniją), ir jų gyvenimą kultūriškai svetimame krašte.

Antroji istorija skaitytojus nukelia į tolimą praeitį, į patį islamo priešaušrį. Tuo metu Meka klesti, nes arabai garbina įvairius stabus ir šis miestas yra tapęs dideliu piligrimystės centru. Eiliniai žmonės daug uždirba iš religinio turizmo, o patį miestą valdo vietiniai oligarchai. Šiame mieste ima reikštis ir nauja religinė bendruomenė, kuriai vadovauja savo tiesas skelbiantis Mahoundas (Mahometas). Minėta bendruomenė kelia grėsmę miesto klestėjimui, todėl greitai susiranda įtakingų priešų. Šie nusamdo satyriką ir poetą, savo kūryba pašiepiantį Mahoundą ir jo sekėjus.

Mahoundo idėjoms plintant regione ir jo religijai vis labiau įsitvirtinant, poetas pasislepia nelegaliame viešnamyje, kuriame, bėgant laikui, ima trūkti klientų. Siekdamas padėti savo bičiulėms prostitutėms, ponas satyrikas sugalvoja genialią išeitį – naktinės plaštakės pritrauks klientų, pasivadindamos pranašo Mahoundo žmonų vardais.

Trečioji istorija pasakoja apie merginą iš Indijos kaimo. Patyrusi religinį nušvitimą, ji pakviečia visą bendruomenę į piligriminį žygį į Meką. Anot jos, žygis pavyksiąs, nes Arabijos jūra prasiskirs taip pat, kaip iš Egipto bėgantiems žydams prasiskyrė Raudonoji. Visas kaimas tarsi užburtas ima sekti paskui merginą ir tik vienas kaimo turčius, pusamžis vyriškis išsaugo sveiką protą. Viso žygio metu jis stengiasi atkalbėti žygeivius, tarp kurių ir jo šeima.

Visos šios istorijos papasakotos itin žaismingu ir pašaipiu tonu, būdingu satyriniams kūriniams. Romano pavadinimą autorius pasirinko remdamasis sena istorija, pasakojančia, kaip pranašas Mahometas dykumoje bendravo su piktosiomis dvasiomis, siūliusiomis jam sandorį. Daugelis islamo tyrinėtojų ir pranašo biografų atmeta šio pasakojimo "autentiškumą", kaip kad krikščionys nepripažįsta kai kurių evangelijų (pvz., Evangelijos pagal Judą Iskariotą).

Jau 1988 m. spalio 5 d. romanas buvo uždraustas autoriaus gimtojoje Indijoje (išleistas Didžiojoje Britanijoje tų pačių metų rugsėjo 26 d.), o dėl leidyklai siunčiamų grasinamo pobūdžio laiškų, A.S.Rushdie buvo priverstas atšaukinėti keliones bei samdytis asmens sargybinius. Per porą mėnesių Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo užtvindyta įvairių fizinių bei juridinių su islamu susijusių asmenų reikalavimais uždrausti "Šėtoniškas eiles".

1988 m. lapkričio 24 d. romanas buvo uždraustas Pietų Afrikos Respublikoje ir Pakistane, o netrukus ir Egipte, Saudo Arabijoje, Somalyje, Bangladeše, Sudane, Malaizijoje, Katare ir Indonezijoje. Kai kuriose valstybėse už romano laikymą grėsė kalėjimas. 1988 m. gruodžio 2 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko pirmieji vieši knygos deginimai. Jau 1989 m. vasario 16 d. Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė rašytojui valstybinę apsaugą, priversdama Iraną nutraukti su ja diplomatinius santykius.

Taip prasidėjo jau trisdešimt metų trunkantis slapstymosi, atsiprašinėjimų, draudimų, grasinimų, deginimų, riaušių ir vandalizmo maratonas, siejamas su A.S.Rushdie vardu bei jo kūryba, kurie dar ilgai išliks kovos už žodžio laisvę simboliu.

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

kauniete

...tamstele,esi ne Kaunas---o kuinas ,nes tik kuinas gali drapstyti savo "ismatas" vieshumoje,, wiau,wiau

kaunas

ir as skaiciau šėtoniškas eiles.ir supratau, kad Ruždis tik raginamas būti nužudytas, o štai Pranciškus Šliužas-nužudytas be kvietimo. toks kaip tu, nesidomi paskalom, ar ne, šūde?

kauniete

Taip ,religines bendrijos ---tai ZEMES zmoniu nelaime ;visus noretu laikyti TAMSOJE,,,,,,viduramziai…. Labai butu dziugu ,kad zurnalistas surinktu medziaga apie Izraelio valstybes ikurima,zemes ispirkima is palestinieciu,pokario metais IR protingo ju tevynainio varda.,,kuri jie turi mineti maldose ir ryte ir vakare...idomu butu zinoti...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS