Mūsų laikų herojai | KaunoDiena.lt

MŪSŲ LAIKŲ HEROJAI

Kadaise Žemės planetoje iškilo vieta, vadinama Kaukazu. Senoliai byloja, jog ten nuo amžių amžinųjų gyveno įvairios smulkios tautelės, tik pats regionas vis atsidurdavo kultūrinių, religinių, politinių ir karinių konfliktų epicentre. Taip pat ten ant vienos viršukalnės graikų vyriausias dievas Dzeusas prirakino pirmąjį marksistą Prometėją.

Jau kelis tūkstančius metų šiaurės rytų Kaukaze gyvena ir čečėnų tauta, kurią nuolat kas nors bandė pavergti bei užkariauti. Išskirtinė aplinka ir nuolatinė kova už savo laisvę suformavo išdidumo bei karingumo sklidiną etninį charakterį ir visuomeninę santvarką, kurioje svarbiausią vietą užimdavo klanai. Nors ši tauta turėjo savą pagonišką religiją, laikui bėgant, daugelis jos atstovų tapo musulmonais.

Ilgą laiką dėl čečėnų pavergimo konkuravo Osmanų bei Persų imperijos, vėliau jiems ėmė grasinti ir trečia kylanti jėga – Rusija. Pastarajai besiplečiant į pietus, čečėnų ir rusų susidūrimai tapo vis dažnesni. Nors Petrui I (1672–1725) karo su Persija (1722–1723) metu pavyko įsisavinti kone visą Kaukazą, čečėnai kovojo su atėjūnais iki pat XIX a. antrosios pusės.

1917 m. Rusijos imperija žlugo. Kaip ir daugelis kitų tautų – Ingušijos, Čečėnijos ir Dagestano gyventojai bandė pasinaudoti šia proga. Buvo sukurta Šiaurės Kaukazo Kalnų Respublika, kuri gyvavo vos ketverius metus. 1921 m. jos egzistenciją nutraukė Romanovus pakeitę bolševikai ir regionas buvo integruotas į Sovietų Sąjungą.

Prieš 75-erius metus, 1944 m. vasario 23 d., bolševikų caras Josifas (1878–1953) tūkstančius čečėnų apkaltino bendradarbiavimu su naciais ir įsakė juos ištremti į Sibirą bei Centrinę Aziją. Daugelis tremtinių žuvo kelyje, o išvarytus čečėnus regione pakeitė atvykėliai iš kitų SSRS teritorijų. Tik 1957 m. sovietų valdžia čečėnams leido grįžti į tėvynę.

1989–1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai, regionas vėl bandė vaduotis iš imperijos gniaužtų. Nepriklausomybės vedliu tapo Džocharas Dudajevas (1944–1996), pirmasis čečėnas sovietinėje armijoje gavęs generolo laipsnį.

1992 m. priimta Konstitucija, kuri Čečėniją skelbė nepriklausoma pasaulietine valstybe, valdoma prezidento ir parlamento.

Visas kortas sumaišė faktas, jog Čečėniją kerta svarbus naftotekis, kurio Rusija nenorėjo paleisti. 1994 m. gruodžio 11 d., nepaisant politinio bei visuomeninio spaudimo ir dalies armijos pajėgų vadovybės skeptiško žvilgsnio į naują kampaniją, Boriso Jelcino (1931–2007) palaiminti tankai pajudėjo Čečėnijos link "susidoroti su išdavikais bei banditais".

Šios pajėgos ir jų vadovybė itin pasitikėjo savo tariamu pranašumu ir iš aukšto žiūrėjo į būsimą priešininką. Jie dar nežinojo, kas jų laukia.

Naujųjų metų išvakarėse pradėto Grozno šturmo metu Rusijos kariai labai greitai iš puolančiųjų tapo besiginančiais. Artilerijos ugnies galia miesto gilumoje prarado savo pranašumą, o šarvuota technika gatvėse tapo lengvais čečėnų kovotojų taikiniais – daugelis ja važiavusių asmenų tiesiog sudegė gyvi.

Maža to, čečėnai sugebėjo įsilaužti į Rusijos pajėgų radijo eterį, kuriame tarp keiksmažodžių ir nevilties šūksnių pasigirsdavo kraują stingdantis juokas.

Vėliau karas iš miesto persikėlė į kalnus ir virto ne ką mažiau žiauriu partizaniniu pasipriešinimu, kuriame nevengta ir galvų pjaustymo.

1995 m. birželio 14 d. Šamilio Basajevo (1965–2006) vadovaujami kovotojai užėmė Budionovsko miesto ligoninę. Rusijos specialiosios pajėgos krizę bandė spręsti itin grubiomis priemonėmis, pražudydamos ir įkaitais paimtus savo piliečius. 1996 m. balandžio 21 d. per raketų ataką žuvo D.Dudajevas.

Tų pačių metų antrojoje pusėje karas baigtas čečėnams palankia taikos sutartimi, o į politinę areną iškilo Aslano Maschadovo (1951–2005) figūra. Jis 1997 m.  išrinktas Čečėnijos prezidentu, tačiau galutinis regiono nepriklausomybės klausimas dar nebuvo išspręstas. Teigiama, kad A.Maschadovas, kaip ir D.Dudajevas, siekė taikiai atsiskirti nuo Rusijos bei sukurti demokratišką, Vakarų standartais valdomą šalį Kaukazo regione.

Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Per gana trumpą laiką regione išaugo nusikalstamumas bei islamo fundamentalizmas, ėmė plisti vadinamasis vahabizmas, reikalaujantis grąžinti islamui jo "pirmapradį grynumą", o madingiausiu "verslu" čia tapo žmonių grobimas už išpirką.

1999 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais suintensyvėjo susirėmimai tarp Rusijos pajėgų ir čečėnų sukilėlių Čečėnijos–Dagestano pasienyje, o 1999 m. rugsėjį keliuose Rusijos miestuose įvyko serija mįslingų sprogimų daugiabučiuose. Konkretūs kaltininkai nesurasti, tačiau naujoji Rusijos valdžia apkaltino čečėnus.

Skiriamieji Antrojo Čečėnijos karo bruožai – tiesioginio kontakto vengimas, pirmenybę teikiant raketoms, artilerijai ir aviacijos smūgiams, bei specialiųjų pajėgų atliekami "valymai" miestuose ir kaimuose, per kuriuos tūkstančiai vyrų bei moterų dingdavo tarsi į vandenį.

Šio karo metu iškilo ir Kadyrovų šeima. 2000 m. birželį Achmatą Kadyrovą (1951–2004) Rusija paskyrė Čečėnijos lyderiu. 2003 m. įvyko formalūs rinkimai, skelbiantys jį regiono prezidentu, tačiau 2004 m. gegužę jį pražudė bombų sprogimai.

Visas tuo metu islamo fundamentalizmu paremtas arba Čečėnijos nepriklausomybės reikalaujantis teroras krėtė pačią Rusiją, pražudydamas niekuo dėtus žmones. Nepaisant to, Rusijos specialiosios pajėgos nužudė ir fundamentalistą Š.Basajevą (2006 m. liepą), ir taikaus sprendimo šalininką A.Maschadovą (2005 m. kovą), kurį pakeitė agresyvesni Abul-Halimas Sadulayevas (1966–2006) bei Doku Umarovas (1964–2013).

Tuo pat metu regione vis labiau įsitvirtino A.Kadyrovo sūnus Ramzanas (1976). Jis ne tik gauna visapusišką politinę Maskvos paramą, bet ir milžiniškas finansines dotacijas.

Regione įsivyrauja stabilumas, keliuose užlyginamos duobės, o Grozne pristatoma dangoraižių, kuriuose niekas negyvena. Nepaisant šios "gerovės", žmonės Čečėnijoje ir toliau dingsta, o viešai apie 1944-ųjų trėmimą kalbantys intelektualai yra apkaltinami nebūtais dalykais (pvz., narkotikų platinimu).

Rašyti komentarą
Komentarai (8)

kauniete

Bravo jaunas zmogau! Ir vel L.D.puikus zurnalistas nudziugino istorijos fanus [savo kruopsciu darbu] ACIU JAM!!

U-2

Normalus zmogus po tokio savo gerbeju-degeneratu palaikymo nusizudytu. Vienok, mazasis Lionia Dykovas ne toks...

TO "to u2"

JIS VISADA "NERVOTAS", VAKAR VARGŠĄ E. LUCASĄ IŠKEIKĖ PASKUTINIAIS KALĖJIMO ATMATŲ ŽODŽIAIS. REIKĖTŲ JAM PAS A. VERYGA NUEITI, KAD XANAXO IŠRAŠYTŲ ARBA BENT JAU PAS D. KEPENĮ, KAD SMEGENĖLES ATŠALDYTŲ
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS