NEGALIOJANTIS BILIETAS NAMO

Kasdienių diskusijų objektu ir vėl tapusia dvigubos pilietybės tema, regis, išdiskutuota tiek, kad kiekvienas galėjome virsti konstitucinės teisės žinovu. Jau nekalbant apie populiarumo tarp emigravusių tėvynainių siekiančius politikus ir potencialius kandidatus į Lietuvos prezidentus.

Besiginčydami dėl antrojo paso įteisinimo procedūrų viešai kalbantieji pačią diskusiją pavertė seklesne ir dvibubą pilietybę pavertė procedūriniu klausimu, tarsi ji būtų savaime suprantamas gėris it kokia moters teisė dėvėti kelnes. O be reikalo. Juk pilietybė toli gražu nėra koks abstraktus BVP ar kariuomenės skaičius, kurio augimu iki optimalaus dydžio privalo rūpintis tik įpareigojimą administruoti valstybę iš rinkėjų gavę politikai. Skirtingai nei akcentuojama, – ji ne koks įrankis ekonominiams, socialiniams veiksniams katalizuoti ar pristabdyti.

Pilietybė – gija, jungianti net ir savo pasą pardavusį benamį su milijonieriumi, nusikaltėlį ir jo auką, pradinuką ir Prezidentę. Visus juos (mus) sieja analogiški ne tik ir ne tiek dokumentai, kiek pareigos bei teisės.

Galėdami aktyviai ar pasyviai dalyvauti valstybės valdyme, mėgautis jos suteikiamomis saugumo garantijomis, sykiu įsipareigojame ir rūpintis pačia valstybe. Ar galima lyginti Lietuvoje nuolat gyvenančiųjų ir kartą per metus į gimtinę grįžtančiųjų indėlį į Lietuvos valstybę? Indėlį plačiąja prasme, ne vien finansinę paramą čia likusiems tėvams, paslaugų ar nekilnojamojo turto Lietuvoje pirkimą. Kad ir kaip neparanku būtų, tačiau klausimas, kurią tėvynę stotų ginti du pasus turintis mūsų bendrapilietis, nėra nelogiškas. Kaip ir abejonės, ar realu reikalauti iš žmogaus, kad nuolat gyvendamas kur nors Ispanijoje jis sąžiningai analizuotų, kokius mokesčių sistemos pakeitimus žada kandidatai į Seimą. Tik nereikia sakyti, kad gimtinę galima mylėti ir iš tolo. Kalba ne apie emocijas – apie patį piliečio vaidmenį.

Gal metas pripažinti sau, kad politikų pakišta idėja, esą dviguba pilietybė – tautos, šeimų susivienijimo garantas, yra tik iliuzija. Ši saviapgaulė patogi politikams, bandantiems įtikinti, kad LR pasas – bilietas namo, civilinės atsakomybės polisas, kuriuo esą apdraudžiama Lietuva nuo išnykimo. Tačiau ji neturi nieko bendra su šiuolaikiniu pilietiškumo supratimu, tikruoju Lietuvos gausinimu ir stiprinimu.