NESUGYVENAMOS BESTIJOS IR IŠPROVOKUOTI MUŠEIKOS

Ar gali moteris, ta trapi bejėgė būtybė, išprovokuoti norą stipriai jai suduoti per ausį? Žinoma, taip! Yra damų, kurių sapaliojimų ar nesibaigiančių priekaištų klausantis kyla tiesiog fizinis troškimas vožti joms į dantis, kad burna nors sekundei užsičiauptų. Yra tokių, kurios gyvendamos su vyrais juos užėda taip, kad tiesiog atima šiems norą gyventi. Yra moterų, kurios vien reikalauja, zyzia, reguliuoja kiekvieną žingsnį ir, atrodo, nebemoka kalbėtis be riksmų. Tačiau nepaisant to, kokių raganų pasitaiko tarp moteriškos giminės atstovių, tai niekam, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesuteikia teisės tuos norus apie davimą skruostan iš tikrųjų realizuoti.

Kadaise pažinojau vieną personą, prieš kurią kumščiais rečiau ar dažniau svaidėsi praktiškai visi vaikinai, kuriems teko (ne)laimė turėti su ja ilgesnius santykius. Nieko nuostabaus. Tiesą sakant, bendraujant su ta mergina, iš kurios sklido toks nepajudinamas įsitikinimas, kad visi aplink jai kažką skolingi vien už simpatišką veidelį, man pačiai ne kartą buvo kilusi pagunda kalti antausį – na, kad smegenys pagaliau sustotų atgal į vietą ir imtų normaliai veikti. Tik ar laikau tuos vaikinus išprovokuotais vargšeliais, kurie teisingai padarė? Oi, ne. Laikau juos psichologiniais nebrendylomis, vyro vardo vargiai nusipelnančiais. Nes adekvatus vyras, supratęs, kad su moters nesąmonėmis toliau ramiai gyventi nebegali, tiesiog išeina, o ne demonstruoja fizinę jėgą.

Sakysite, kartais būna situacijų, kai susitvardyti tiesiog neįmanoma? Nesutikčiau. Kažkaip tie patys mergmušiai nespiria viršininkui, net jei jis – pats šėtono įsikūnijimas. Kažkaip susivaldo nepatąsę už plaukų kelių policininko, kai tas sustabdo jau ir taip vėluojantį ir dar ieško priekabių tuščioje vietoje. O kodėl? Nes suvokia, kad į darbą paleidus rankas pasekmės nebūtų linksmos. O štai paauklėti kumščiais draugę ar vaiką vis dar atrodo norma. Ir tikrai ne todėl, kad sūnaus dvejetas iš matematikos ar žmonos nesupratingumas erzina labiau negu menkai pažįstamų žmonių fanaberijos. Tiesiog čia lengviau suversti kaltę aukai ar apskritai auka apsimesti pačiam. Na, ar tam tikrais atvejais tiesiog ašaringai atsiprašyti nešinam gėlių puokšte ir ramiai gyventi toliau, išvengus atsakomybės už veiksmus.

Dėl to smarkiai kaltos yra moterys. Nes viduryje nakties su šlepetėmis iš namų pas draugę pabėgusios nuo įsisiautėjusio vyro jau po savaitės pas jį grįžta. Nes papurtytos ima teisinti problemų ir nuovargio iškamuotą agresorių. Bet iš tiesų kaltos jos dėl to, kad kai pakeliui namo jas užpuola plėšikas su peiliu, policiją kviečia, o kai kumščiu auklėja nuosavas vyras, tas smurtas traktuojamas kaip jų –  nenusisekusių moterų gėda ar kaip pelnyta, išprovokuota reakcija. Ir taip visam pasauliui pačios transliuoja žinutę: "Kartais gauti į kailį nuo vyro 2018-aisiais vis dar nieko baisaus."

Ne mažiau, beje, kalti ir išminčiai, kurie, išgirdę apie smurtą šeimoje, ima porinti: "Be reikalo niekas nemuša." Taip, galbūt moterėlė iš tikrųjų bjaurybė kokių reta. Bet, pirma, gyventi su ja niekas neverčia, o antra, ją daužantis vyras nuo to netampa mažiau išgama. Tikrai nebandau pasakyti, kad moteris, vien dėl to, kad yra moteris, turi teisę joti vyrui ant sprando ir kaip išmanydama gadinti jam gyvenimą, o anas privalo nieko nedaryti ir kentėti. Bet lygiai taip pat niekas neturi teisės sukelti skausmo ar siaubo kitam, kad ir kaip nemaloniai jo interesų tas žmogus netenkintų. "Ji man pamelavo, tai ir trenkiau" yra tiek pat validus argumentas kaip "išdaužiau kaimyno langus, nes per garsiai muzikos klausėsi". Abiem atvejais esi instinktų nevaldantis padugnė, darantis tai, kas šauna į galvą. O jei kalbant neemocingai, tai tiesiog nusikaltėlis.