ONANIZMO RAIDA RUSIJOJE

Kai kurie ekspertai teigia, kad Rusijos politiniame folklore vyrauja dviejų rūšių legendos apie karą. Pirmosios rūšies sakmės pasakoja apie baisiomis nesėkmėmis prasidėjusius karus, kurie dėl tikro ar tariamo valdovo genialumo, šaltų žiemos orų ir beprotiško žmonių pasiaukojimo baigėsi Rusijos pergale (1700–1721 m. Rusijos imperijos ir jos sąjungininkų karas su Švedijos imperija bei jos sąjungininkais, 1812 m. prancūzų žygis į Rusiją, 1941–1945 m. SSRS konfliktas su Trečiuoju reichu ir kone visais jo sąjungininkais, išskyrus Japoniją).

Antrosios rūšies legendose kalbama apie siaubingą pralaimėjimą ir pažeminimą, kuris atskleidė Rusijoje dominuojančios bizantietiškos prigimties politinės sistemos charakterio ydas ir priminė apie fundamentalių permainų poreikį (1853–1856 m. karas su Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Osmanų imperija, 1914–1918 m. karas su Antruoju reichu ir jo sąjungininkais, 1979–1989 m. SSRS intervencija į Afganistaną).

1904–1905 m. Rusijos karas su Japonija dėl įtakos Mandžiūrijoje ir Korėjos pusiasalyje bei jį lydėję 1905 m. neramumai suvirpino keletą amžių dominavusios carizmo sistemos pamatus, tačiau Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918) vis dar nebuvo nusiteikęs atsisakyti savo statuso ir jo teikiamos galios.

Naujasis valdžios organas (vadinamoji Dūma – parlamentas) buvo labai silpnas, o Nikolajui Aleksandrovičiui buvo paliktos teisės jį paleisti, skelbti naujus rinkimus bei kitaip išlaikyti tiesioginės valdžios kontrolę. Teoriškai, joks įstatymas negalėjo būti priimtas be Dūmos pritarimo, tačiau ir pačios Dūmos atstovai negalėjo patys priimti jokių įstatų, negavę Valstybės tarybos (joje dominavo su caru siejami aristokratai) malonės.

Akivaizdu, kad naujojo Rusijos parlemento galios buvo riboto patariamojo pobūdžio, tačiau būsimasis bolševikų stabas, mokslinės fantastikos romano „Kapitalizmo raida Rusijoje“ (1899) autorius Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) jau tada tvirtino, kad Rusijos socialdemokratų darbininkų partija turėtų iškelti savo kandidatus ir bent jau naudotis Dūma, kaip priemone savai propagandai skleisti.

Prieš keletą metų Iljičius ne tik prisidėjo prie šios partijos steigimo, bet ir pasistengė, kad ji susiskaldytų į bolševikų bei menševikų frakcijas. Dabar Volodia panoro su Julijaus Martovo-Osipovičiaus Cederbaumo (1873–1923) frakcija vėl susitaikyti, mat, Vovos šalininkai bolševikai, skirtingai nei nuosaikesni menševikai, į dalyvavimą Dūmos rinkimuose žvelgė skeptiškai.

Pernelyg neakcentuodamas pažiūrų pokyčio, Volodia tą kartą padarė viską, kad abi frakcijos vėl susijungtų ketvirtajam partijos suvažiavimui, mat, dabar visos jo viltys siejosi dalyvavimu legalioje politinėje veikloje, o atsisakyti ankstesnių pažiūrų dėl šios svajonės Iljičiui nebuvo sunku.

Daugiausia vietų (184 iš 497) 1906 m. pavasarį vykusiuose rinkimuose laimėjo „kadetais“ pravardžiuojami Konstitucinės demokratinės partijos atstovai, o nuosaikesnę kairę atstovaujantys trudovikai gavo net 124 mandatus.

Būtina paminėti, kad pirmojoje Rusijos Dūmoje dvi vietas gavo su Marijos žeme siejami asmenys, tačiau kai kurių mūsų šiuolaikinių parlamentarų liūdesiui ir skausmui reikia pasakyti, kad jie abu buvo žydai. Tai – su Pasaulio sionistų organizacija siejamas Šmarjahu Levinas (1867–1935) ir Leonas Bramsonas (1869–1941), gimęs tame miestelyje, kurį dabar valdo verslininkas, siejamas su šaldytų jūros gėrybių prekyba Rusijoje.

Manoma, kad naujasis Rusijos valdžios organas savo darbą pradėjo 1906 m. balandžio 26 d. arba 27 d. (nežinia, ar pagal Julijaus, ar pagal Grigalijaus kalendorių).

Būsimieji deputatai buvo susodinti į mažus garlaiviukus ir iš Tauridės rūmų nuplukdyti į Žiemos rūmus susitikti su caru.

Daugelis tautos išrinktųjų jautėsi apgauti, tad ore tvyrojo su karingumu sumišusio nusivylimo ir kartėlio atmosfera. Kai kurie deputatai, keliaudami į Žiemos rūmus, netgi mojavo raudonomis skepetomis ir dainavo revoliucinio pobūdžio dainas.

Po pamaldų susirinkus Dūmos atstovams ir mundurais pasidabinusiai caro aplinkai, abi salės puses ištiko šokas. Didžioji dalis deputatų buvo valstiečiai, kuriems Dūmos atidarymas buvo pirmasis regėtas viešasis renginys imperijos sostinėje.

Nesilaikyta jokio aprangos kodo, mat ką tik iškeptiems politikams niekas nepasakojo apie protokolą, etiketą ir kitus ponų „išmislus“, tad dauguma Dūmos narių į susitikimą atėjo apsirengę darbininkų palaidinėmis, valstietiškais apdarais (kai kurie etniniais kostiumais) ir vadinamaisiais rusiškais marškiniais. Frakus ir surdutus vilkėjusių žmonių – vos vienas kitas, taip pat netrūko į naująjį parlamentą išrinktų dvasininkų, vilkėjusių savą aprangą.

Šis karnavalas – bene pirmasis dviejų Rusijos visatos planetų, valstietiškosios ir poniškosios, kurių atstovai vieni apie kitus tik tebuvo girdėję, tiesioginis susidūrimas.

Pasakojama, kad per šį susitikimą Žiemos rūmuose nebuvo padarytas joks skandalingas pareiškimas, tačiau bene visi Sankt Peterburgo liežuvautojai dienų dienas nesiliovė kalbėti apie nepagarbią ir įžūlią naujųjų deputatų aprangą.

Naujasis valdžios organas dar nė nepradėjo darbo, tačiau kai kurie apkalbų mėgėjai jau tvirtino, kad iš šios Dūmos atstovų neverta laukti nieko pozityvaus. Deputatus veikiausiai teksią paleisti, o, siekiant išvengti panašaus skandalo, derėtų pagalvoti apie rinkimų įstatymų reformas.