Sudėtinga šį kartą Didžioji Velykų savaitė. Kaip danguje, taip ir žemėje. Mėnulio užtemimas šįsyk gal mažiausias blogis, koks begalėjo nutikti, laukiant kasmečio dar nenukryžiuoto Jėzaus prisikėlimo. Žemėje vargų ir nelaimių užderėjo kur kas gausiau nei įprastai.

Ir ženklai, kad laukia kai kas negero, buvo akivaizdūs. Vien jau Volfovičiaus Žirinovskio netikėtas dėmesys vienai iš trijų mūsų valstybės galvų bylojo mistinę klastą ar piktdžiugišką įspėjimą, kad galbūt gresia katastrofa, gal ne pas mus, bet mus tai irgi gali paliesti.

Seimo pirmininkė, pernelyg nesigilinusi į rusiškojo pseudoliberalizmo marazmatiko pamokymus "atverti savo butų ir namų duris ir priimti juos (pabėgėlius ar teroristus?) į savo artimą aplinką", šitos žinutės potekstės nė nemėgino šifruoti. Nesmerkiame.

Akivaizdu, kad ne kiekvienas, net ir tas "vienas iš trijų svarbiausių šalyje", pajėgus skaityti tarp eilučių tai, ką mums nuolat transliuoja pyktį užantyje tebelaikantys kaimynai už tą įžūlumą, kuriuo tarsi domino kaladėlės žemyn pasileido, regis, nemirtinga sovietinė hidra. Ir kalti likome mes, nes sukėlėme, anot dvaro režisieriaus N.Michalkovo, "didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą".

Taigi žinutė, kuri kažkaip turėjo materializuotis, netrukus atėjo iš Briuselio, šįkart – 30 aukų. Europos sostinėje – labai nesaugu, Paryžiuje – vis dar nesaugu, Londonui dar neatėjo eilė, o Berlyne laikomasi nuosaikumo.

Čia turbūt galioja posakis, kad čigonai iš savo kaimynų nevagia. Taigi, paradoksalu, bet saugiausia pas mus, Lietuvoje. Kol kas.

Liūdna. Didysis ketvirtadienis – gedulo diena ir čia. Tada, Jėzaus laikais, Paskutinės vakarienės tragizmą ir nenumaldomai artėjančią šiurpią lemtį suvokė bent vienas Asmuo. Dabar netgi to nebeturime. Apmaudu, bet per tuos beveik 2 tūkstančius metų, regis, taip ir neišmokome žvelgti giliau, skaityti tarp eilučių, visa esybe pajusti realų pavojų ir priimti išmintingą sprendimą, kad išliktume.