"PASKUTINIAI MOHIKANAI" PALIEKA APKASUS

Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje "Bulvės metafizika" teigia, kad, kai žmogų palieka verbalinė kalba (nes jos buvo per daug), laikas dėmesį skirti konkretybei, daiktams, arba, kaip mąstytojas metaforiškai pavadina, bulvei. Taigi šis tekstas yra paskutinis mano publicistinis komentaras iki tol, kol Lietuvoje politinė, socialinė ir kultūrinė padėtis bei viešosios erdvės ypatybės nepasikeis į gerą arba į visiškai tragišką būvį.

Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius knygoje "Išblukęs žodynas" prieš daugiau nei penkerius metus, prisimindamas Vytauto Kavolio žodžius apie ideologijų mirtį XX a. antrojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, tvirtino, kad mūsų šalyje jau tuomet kurį laiką nebesiginčijama dėl idėjų. Prasminį turinį negrįžtamai pakeitė kasdienybės putos ir jau labiau šio dešimtmečio reiškinys – viešieji ryšiai. Man regis, mūsų dienomis, nuo šių metų pradžios, Lietuvoje beveik iš viso nustota nuoširdžiai ginčytis, diskutuoti dėl bet ko, kas būtų aukščiau ir kilniau nei valstybinis postas, interpeliacija Seime ir kiti niekingi įvykiai. Dar daugiau – prieš kelias savaites, viliuosi, kartu fiksavome naują tendenciją: net protesto mitingai mūsų šalyje jau virto ryšių su visuomene akcijomis, kurių metu vienas ar keli veikėjai panaudoja pilietinį nepasitenkinimą savireklamai. Šiame kontekste bet koks kritinis tekstas, dvelkiantis pasipriešinimu, jau atrodo kaip autoriaus ekshibicionizmas, o ne rūpinimasis bendruoju gėriu.

Socialiniai tinklai, kurį laiką dar buvę, be visų kitų srauto šiukšlių, galimybe susipažinti su viešais komentarais, virto šeimų, giminių nuotraukų ir atsiminimų apie praeities žygius virtualiąja vieta. Žlugo netgi tai, kas pretendavo į Lietuvoje neegzistuojančios pilietinės visuomenės pakaitą: skaitytojai jau tik atsitiktinai randa vieną kitą tekstą, o diskusijos po nuorodomis į straipsnius labai prigeso. Šis lūžis iš dalies sutapo su "Facebook" administracijos reforma, kuri lėmė didesnį dėmesį asmeninėms naujienoms ir labai nusilpusį viešųjų reikalų atspindėjimą. Tai, kas net Vladimiro Putino Rusijoje dar išlieka santykinės laisvės galimybe, Lietuvoje yra beveik paralyžiuota. Dar viena diskusijų socialiniame tinkle nusilpimo priežastis – ginčai dėl Lukiškių aikštės paminklo praėjusių metų pabaigoje, kuriuos vainikavo vienašališkas Seimo sprendimas minėtu klausimu. Beveik savaime kyla klausimas: kam eikvoti jėgas publicistikai, argumentuotai nuomonei, jei galutinė instancija yra ne visuomenė, o parlamentas, įsikūręs sostinėje, kuri jau seniai virto mažąja Maskva, o pastaruoju metu atkakliai bando ir likusią šalies dalį galutinai paversti mažąja Rusija.

Rašyti komentarus spaudoje reiškia nuolat sekti viešojo gyvenimo pulsą. Jau kurį laiką pridėjus ranką prie visuomenės riešo matoma gilėjanti stagnacija. Tai, kad net paleidus Seimą būtų išrinkti beveik tie patys parlamentarai, rodo, kad beveik priartėjome prie Rytų kaimynės gyvenimo: žmonės pagaliau rado politinę jėgą, kuri tenkina juos, kad ir kas nutiktų. Rusija turi savo "Vieningąją Rusiją", mes – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Taigi šiais laikais mūsų šalyje rašyti publicistiką – lyg kartoti tą patį per tą patį. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvusi mokslininkė, dokumentiniame filme apie ją pačią, yra sakiusi, kad politiko darbas yra nuolatinis savosios tiesos kartojimas – žmonių sąmonė ima veikti kitaip tik tuomet, kai šimtąjį kartą išgirsta tą patį teiginį. Publicisto, kaip ir mokslininko, darbas yra visiškai kitoks, nes reikalauja nuolatinio originalumo, kuris negali rastis tuomet, kai aplinkoje dominuoja amžinasis status quo.

Jei kalbėtume apie kultūrinio gyvenimo slinktis per pastaruosius penkerius metus, akivaizdu, kad nuo įvairovės, kūrybinės netvarkos, tam tikro chaoso, kuris žymi postmoderniosios visuomenės būsenas, padėtis keičiasi monotonijos, pagrindinės srovės (pabrėžtinai tautinės) dominavimo ir oponentų užčiaupimo rinkos mechanizmais link. Naisių kultūra veržiasi jau ne vien į provincijos, bet ir didžiųjų miestų scenas bei sales. Pozityvioji nacionalizmo pusė, atverianti tapatybę Kito kultūrai, panašu, baigėsi su Romualdo Ozolo ir nedaugelio kitų epocha.

Filosofas Gintautas Mažeikis yra sakęs, kad "Lietuvoje banalėja ir religinis protas". Tikėjimas kuo nors virto arba naiviu pietizmu, arba pagiežingu fanatizmu. Šios priešpriešos sprendimo – gilaus religinio mąstymo pavyzdžių beveik nematyti. Paklausus, kas šiais laikais mūsų šalyje savitai mąsto krikščionybę ir yra matomas viešumoje, tikriausiai stotų ilga tyla.

Kai nėra pilietinės visuomenės, kai dominuoja prietarai ir sovietinis paveldas, lyg poeto, mąstytojo Česlavo Milošo knygoje "Pavergtas protas" aprašytam "ketmanui" intelektualesniam Lietuvos žmogui dar lieka meno kritikos interesai. Tačiau tik laiko klausimas, kada, kaip ir žymiajam lenkų kūrėjui, tokiam žmogui kils sumanymas palikti šią šalį dėl tikros laisvės, o ne jos pakaito, kuriame pakanka gerų skaitinių, koncertų ir spektaklių, tačiau taip trūksta vidinio saugumo ir egzistencinio tikrumo.

Nesu nei pirmasis, nei paskutinysis, Lietuvoje bandęs rašyti publicistiką: itin vertinu Vaido Jauniškio, Andriaus Jakučiūno ir Pauliaus Gritėno pastarųjų metų viešus komentarus. Vis dėlto apima nuojauta, kad šioje valstybėje, kuriai rūpi tik ji pati (valdininkų ir administratorių pavidalu), o ne jos piliečiai, kiekvienas viešas pasisakymas yra lyg paskutinysis – esant tokiai padėčiai, kokia yra dabar, toliau rašyti publicistiką, man regis, neįmanoma, nereikalinga ir neįdomu. Lieka tik nedidelė viltis, kad bent dalis iš visų skaitytojų nepamirš, jog, ištikus nepalankioms aplinkybėms ar būnant prispaustam valstybinės galios, visada esama kelių galimybių. Ateities publicistika turbūt taps tokia, kuria autoriai siūlys viešojo gyvenimo alternatyvas. Bent šiuo metu nepanašu, kad to kitų galimybių matymo kam nors dar reikia.

"Paskutiniai mohikanai" – tokie žmonės, kurie vaikystėje ir vėliau po kelis kartus yra skaitę Miguelio de Cervantezo "Don Kichotą" ir išbandę šio romano pamokas ir artimiausioje aplinkoje, ir viešojoje erdvėje. Asmeninis liudijimas: su kovos prieš vėjo malūnus patirtimi gresia tik vienas kelias – pasilikimas tėvynėje dėl sadomazochistinio asmeninio atsakomybės jausmo ir nuolatinis suvokimas, kad mąstymas yra savanoriška ir beveik nuolatinė kančia. Emigracija dažniausiai žymi žmogaus pačiam sau suteiktą privilegiją nemąstyti kritiškai ir iš tiesų gyventi taip, kaip ir Lietuvoje, – besirūpinant tik daiktais, nes kalba labai skaudžiai demaskuoja vidinės laisvės lūžius ir įtrūkius.