PASMERKIMO ATLAIDAI

Š.Bartas iš užsienio grįžo namo, o čia – kanalizacijos avarija: visas jos turinys, tarsi sąžinės priekaištas, plūduriuoja, kur tik akys užmato.

Mat nekaltųjų mergelių licėjaus aktyvistės ašarų servetėlėmis užkimšo vamzdžius ir tikėjosi atominio sprogimo, kurio aidas apdergtų patį dėdę Oskarą. Juk tik dėl to pirmasis skundas dėl priekabių buvo paviešintas angliškai. Štai kokie mes kultūringi: paragavome svetimo vyno, visą naktį rodėme, ką turime, o po penkerių metų rėžėme Lietuvai: "Svolačius".

Tada į viešumą angelų galūnėmis išplasnojo jau visas to paties licėjaus choras, ir vienas po kito ore ėmė rangytis skausmingi rečitaliai: "Man prieš 10 metų parodė varpą!"

Dramatiška ta šventeivų patirtis: jie trokšta išsilukštenti iš vidutinybės kiauto, net tarsi ima jaustis ne asmeniu, o asmenybe, tačiau tada juos iš karto pakerta tokia panika, jog iš siaubo išsiveržia tik savireklaminis priekaištas. Tiesa, kelerius metus pavėluotas. Ir niekas nieko čia net neklausė paties Š.Barto, nes pas mus pasmerkimo atlaidai yra visuotiniai ir privalomi. Tai tiesiog valstybinė ideologijos dalis, paremta vis sukeičiamais vietomis herojais ir pasmerktaisiais.

Šiame disproporcijų tvartelyje į akis krenta tik vienas dalykas – žodis "genijus". Na, gal nereikia taip lankstyti lazdos? Žmogus juk labiau panašus į A.Tarkovskio ir I.Bergmano prisižiūrėjusį bičą, kuris beprasmiais vaizdeliais apmulkino visus Lietuvos snobus ir pusę Kanų. Tų bereikšmių saviveiklinių mizanscenų negelbsti nė koridoriuje stiklinį bokštą statantis tobuliausias dabarties prozininkas V.Morkūnas, nei metras E.Nekrošius, pučiantis šautuvo vamzdį taip, kaip aktorius V.Petkevičius alaus butelį spektaklyje "Pirosmani Pirosmani..."

Kaip ten bebūtų, bet kuriuo atveju geriau Š.Bartas negu tūkstantis reklaminių defloracijos prisipažinimų.