Pirmoji Vilniaus okupacija 1655 metais | KaunoDiena.lt

PIRMOJI VILNIAUS OKUPACIJA 1655 METAIS

Lietuvos valstybės istorijoje yra daug skaudžių įvykių, palaipsniui šalį atvedusių nuo Vytauto Didžiojo laikų europinės galybės iki provincialių Rusijos gubernijų, vadinamojo Šiaurės Vakarų krašto padėties. Bet vienas istorinis įvykis čia buvo lemtingas, nes nuo jo prasidėjo gana spartus didžiosios valstybės žlugimas. Labiausiai jis paveikė piliečių sąmonę, sugniuždė pasitikėjimą krašto valdovais ir bajorija, kaip laisvės gynėjais. Tai pirmoji sostinės Vilniaus okupacija, įvykusi 1655 m. rugpjūčio 8 dieną.

XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublika buvo įsivėlusi į labai varginančius karus su B. Chmelnickio kazokais ir Švedija. O čia dar ir Maskvos caras Aleksejus Michailovičius su didžiule šimtatūkstantine armija, talkinamas Ukrainos kazokų, 1654 m. gegužę įsiveržė į Lietuvą, nes seniai puoselėjo teritorines pretenzijas bei religinę neapykantą. Tam sunkiam laikotarpiui įvardyti istorinėje literatūroje prigijo apibūdinimas „tvano metai“. Krašto padėtį labai komplikavo valdovo Jono Kazimiero neryžtingumas, nesuderinti Lietuvos ir Lenkijos karo veiksmai, etmonų tarpusavio nesutarimai. Priešas sostinę Vilnių užėmė be mūšio – nedidelė 4 tūkst. karių Jonušo Radvilos vadovaujama kariuomenė tik sudegino Žaliąjį tiltą ir pasitraukė į įtvirtintą stovyklą prie Kėdainių.

Užgrobę Vilnių rusų kariai ir atamano Ivano Zolotarenkos kazokai jį degino ir plėšė. Gaisrai mieste truko 17 parų; išgrobti buvo net didikų palaidojimai bažnyčių rūsiuose. Maskvėnams užėmus Vilnių, po kelių dienų į miestą atvyko pats caras A. Michailovičius ir buvo čia iki rugsėjo 22 dienos.

Apie priešų siautėjimą yra išlikę ir nepriklausomų liudininkų pasakojimų. Vienas jų – tuo metu Smolenske viešėjęs kunigas Michelis Bianchis, Venecijos Respublikos diplomatas. Vėliau jis Albero Viminos slapyvardžiu parašė knygą „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje“. Venecijietis ten pateikė labai iškalbingų faktų apie Maskvos kariuomenės savivalę okupuotose Lietuvos teritorijose, paliudijo apie meno ir kultūros vertybių grobimą bei naikinimą. Savo veikale M. Bianchis rašė: „Barbariškiausiai – panašiai kaip Smolenske – pasielgta su katalikų bažnyčiomis; kelios iš jų sudegintos. Priešo valiai buvo palikti auksiniai daiktai ir brangūs baldai: nepagalvojus apie pabėgimą, jie nebuvo išgabenti kitur. Nuostoliai nesuskaičiuojami, nes neįmanoma nei atgauti pagrobtų turtų, nei atstatyti nuniokotų kaimų bei miestų pastatų, nei sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių; dalis išvežtųjų papildė dėl 1654 m. maro sumažėjusį gyventojų skaičių Maskvos mieste bei jo apylinkėse. Jeigu pats nebūčiau matęs per ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių ar smulkių galvijų, negalėčiau patikėti. Kalbėdamas apie šiuos įvykius, galiu drąsiai teigti, kad esu matęs nemažiau šimto tūkstančių vežimų, prikrautų baldų, iš bažnyčių pastogių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir įvairiausių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų, kuriuos tik kareiviai pamatydavo, – visa tai jie galėjo patogiai išvežti su pagrobtais vežimais ir arkliais“.

Nesmagu priminti tuos baisiuosius 1655-uosius, tačiau sukaktis tikrai minėtina, nes privalome žinoti savo istoriją ir  pasimokyti iš jos. Gal ir pasisemti tikėjimo savosios valstybės ateitimi.

Iškalbingas tekstas: taigi masiniai vietinių žmonių trėmimai ir išvežimai nėra bolševikinės KGB išradimas; tokia praktika Rusijos politikoje turi šimtametes tradicijas... Įdomi etnologinė smulkmena: pamaskvio kaimų žmonės iki mūsų laikų naminius galvijus šaukia baltiškos kilmės vardais.

Anot istorikų, europietiškas Vilnius carui tapo Vakarų civilizacijos pavyzdžiu, kurį pamatęs ir apiplėšęs jis jo pasiekimus plačiau diegė savo rūmuose Maskvoje. Nuo Vilniaus žlugimo paspartėjo Rusijos kultūrinė europeizacija. Iš Lietuvos išvežti ar vėliau patys atvykę amatininkai buvo įkurdinti specialiame Maskvos priemiestyje – Slobodoje. Šių statybininkų dėka Maskvos valstybėje susiformavo vadinamas rusiškas barokas. Ypač buvo vertinami iš LDK kilę ginklininkai ir auksakaliai, kurie Kremliaus Ginklų rūmuose, remdamiesi Vakarų technologijų pasiekimais, gamino išskirtinius ginklus bei puikius juvelyrinius dirbinius caro buičiai bei stalui. Būtent nuo to laiko rusų didikai vietoj tradicinių plačių suolų, ant kurių sėdėdavo ir miegodavo, pradėjo naudoti kėdes bei lovas.

Okupacinė valdžia Vilniuje buvo leidusi turėti tam tikrą savivaldą. Ir net magistratas veikė. Tada kai kurie pabėgę miestelėnai, rūpindamiesi palikto turto likimu, sugrįžo. Vaivada M. Šachovskojus su tikro ruso didžiadvasiškumu netgi leisdavo pasiimti paslėptas brangenybes. Greit atsirado ir kolaborantų. Miesto magistratas per žymesnes šventes rusų vadams nešdavo vadinamąją „kalėdą“. Pavyzdžiui, 1657 m. pajamų ir išlaidų knygoje parašyta: „Jų malonybės ponai burmistrai ir tarybos nariai, sveikindami Velykų švenčių proga kunigaikštį Michailą Semionovičių Šachovskojų, įteikė prancūziškos tešlos pyragą už dvi kapas, du gorčius vyno po kapą ir 36 grašius, du gorčius gvazdikėlių degtinės po 2 kapas“. Teisėjui Iljai Gregoravičiui – visko perpus mažiau. Dar 36 grašiai išleisti už statinaites degtinei ir vynui bei padėklus pyragui. Tik gaila, nenurodyta, apie kokį gorčių kalbama: didįjį ar cecho (5,6 litro ar perpus mažesnį)?

Okupantai Vilniuje išsilaikė gana ilgai, net šešerius metus. Lietuvos kariuomenė du kartus, 1658 m. lapkritį ir 1660 m. gegužę, nesėkmingai bandė atakuoti rusų įgulą, įsitvirtinusią Gedimino pilyje. Sostinę 1661 m. gruodį išvadavo karvedžio Mykolo Kazimiero Paco kariuomenė, padedama miesto gyventojų. Ir toje pat magistrato pajamų ir išlaidų knygoje įrašyta, kiek gi sumokėta dailidėms už šturmo kopėčių pagaminimą bei ešafoto pilies vaivadai Danilai Mišeckiui, pramintam Tironu, nukirsdinti pastatymą.

Nuostabiausia, kad po šitokio nusiaubimo, o dar ir prie visų karo nelaimių prisidėjusios baisios maro epidemijos, Lietuva surado jėgų pakilti, apginti, nors ir laikinai, savo valstybingumą, atkurti ūkinį gyvenimą ir kultūros raišką. Tarsi Feniksas iš pelenų kilo ir Vilnius... Stebina tokie faktai: vos tik išvijus priešus iš Vilniaus, suniokotame mieste buvo pastatytos bažnyčios – baroko architektūros šedevrai: Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Antakalnyje ir Šv. Kryžiaus Jeruzalėje.

Nesmagu priminti tuos baisiuosius 1655-uosius, tačiau sukaktis tikrai minėtina, nes privalome žinoti savo istoriją ir  pasimokyti iš jos. Gal ir pasisemti tikėjimo savosios valstybės ateitimi.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

o

dabar okupuoti europos sajungos

SUSIJUSIOS NAUJIENOS