POLITIKOS IMPOTENCIJA

Tenka sutikti su docentu Kęstučiu Girniumi, kad Lietuvos užsienio politikoje reikalingi nauji vėjai. Ne tik dėl prieštaringos mūsų užsienio politikos strategų pozicijos Katalonijos nepriklausomybės atžvilgiu, bet ir dėl jų nesugebėjimo spręsti opių dvišalių klausimų.

Lietuvos užsienio politikos formuotojai pakartojo Madrido poziciją, esą Katalonijos nepriklausomybė pažeidžia Ispanijos vidaus teisę. Vis dėlto kada konkreti politinė bendruomenė ar jos teisėtai išrinkta valdžia nutaria, kad sieks valstybės arba tarptautinio subjekto statuso (pripažinimo), tai jau tampa ne vidaus, o tarptautinės teisės klausimu. O tarptautinėje teisėje (lygiagrečiai) egzistuoja du principai: 1. valstybių teritorinio vientisumo ir pagarbos jam principas; 2. tautų apsisprendimo principas. Šis neapibrėžtumas suponuoja, kad nepriklausomybės paskelbimas (ir pripažinimas) yra politinis, o ne teisinis klausimas. Dėl to pasaulio šalys, tarp jų ir Lietuva, nieko nepažeisdamos gali apsispręsti, ar pripažįsta Katalonijos nepriklausomybę, ar nepripažįsta.

Ne tik pozicija Katalonijos atžvilgiu kelia abejonių dėl Lietuvos užsienio politikos strategų kompetencijos.

Kalbant apie santykius su Rusija, jie sugadinti taip, kad pataisyti juos reikės gal net dešimtmečio. Galima izoliuotis nuo Rusijos? Tikrai ne. Izoliacijos politikos Maskvos atžvilgiu nevykdo nei Vakarų, nei kitos pasaulio valstybės, netgi JAV, palaikančios su Rusija nuolatinį dialogą. Baltarusija. Daugiau nieko, kaip tik pasakyti, kad Astravo elektrinė kelia grėsmę Lietuvai, mūsų užsienio politikos formuotojai nesugeba. Bet šuo loja, o karavanas eina. Latvija. Ryga planuoja ieškinius Lietuvai dėl geležinkelio ruožo į Rengę. Tai tik įrodo, kokia prasta dvišalių santykių padėtis. Lenkija. Nepaisant lietuvių užsienio politikos formuotojų tūpsnių, Varšuvai Vilnius kaip buvo priedėliu ir nereikšmingu partneriu, taip ir liko.