PRABANGA NEPOLITIKUOTI

Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku maksimalizmu atsakiau aš. Dėl sporto viskas tarsi ir aišku – kai dvidešimt vienų nežinai, kas yra nuošalė, futbolo apžvalgas palieki labiau kompetentingiems kolegoms. O dėl politikos… Žalioje jaunystėje mėgdavau juokauti, kad politikavimas primena aukso ieškojimą lauko išvietėje, nes, net suradęs ten tiesos grūdą, rankas vis tiek išsitepsi.

Kalbant rimčiau, politikos aktualijos dažnai sukeldavo norą užsidengti ausis ir garsiai dainuoti kažką idiotiško – kad nematyčiau ir negirdėčiau kvailysčių, daromų rimtais veidais. Matant, kaip velniop nubraukiami visuomenės interesai, įžūliai meluojama, ignoruojami faktai ir nesiklausant žmonių priimami jų gyvenimus keičiantys įstatymai, apima beviltiškumo jausmas. It meiliai kalbinant demencija sergantį artimąjį, jau nebeprisimenantį, kas tu. Graudu, bet jauti, kad pakeisti nieko negali. Dėl to nemaža dalis jaunų žmonių šiandien nieko nežino ir žinoti nenori apie politiką. Raukosi nuo šios temos, tarsi ieškodami "Zip FM" netyčia būtų įjungę Marijos radiją. Tačiau, brangūs bendraamžiai ir jaunesni, gyvename laiku, kai būti apolitiškam – per didelė prabanga, kad galėtume sau ją leisti.

Gera ir jauku lindėti butaforiniame saugumo burbule. Užsiimti savais reikalais ir džiaugtis, kad niekas dar neuždraudė kvėpuoti. Juoktis iš absurdo, kai mūsiškiai politikai viešai deklaruoja vienokias vertybes, o už uždarų durų elgiasi atvirkščiai. Kai nematant kambaryje raganosio musmušiu vaikomasi vaisinių muselių. Bet iš tikrųjų juokiamasi yra iš mūsų. Net jei patys ir laikomės palyginti neblogai, beveik trečdalis Lietuvos gyventojų vargsta ties skurdo riba. Dar panašus kiekis lietuvių tiesiog išdūmė svetur. Vieni, ieškodami sotesnio kąsnio, kiti neapsikentę nuolatinės nepagarbos ir požiūrio į pilietį: "Tik padaryk kažką ne taip, oi, kaip nubausim!", treti – dėl dar kitų priežasčių. Taip, po vieną vargu ar kažką pakeisime. Ypač kai aktyviai naudojamės liaudies išmintimi duoti kvailiui kelią, užuot pasistengę, kad kvailiai mūsų keliais nemindžikuotų.

Nemaža dalis jaunų žmonių šiandien nieko nežino ir žinoti nenori apie politiką. Raukosi nuo šios temos, tarsi ieškodami "Zip FM" netyčia būtų įjungę Marijos radiją.

Vis sakome, kad nėra už ką balsuoti, todėl apskritai neiname. Užtat nueina tie, kuriuos įtikinti "rinkti mus į valdžią" dažnai pakanka tuščių pažadų ir gražaus kaklaraiščio. Į ausį kvėpuojant rinkimams, internete vis dažniau tenka pamatyti pajuokavimų iš serijos "paslėpk babos pasą". Ne išeitis tai. Bet gal verčiau įsigilinkime, už ką ir kodėl balsuosime patys. Tada pakalbėkime prie puodelio arbatos su baba. Ne tik apie tai, ar ten mieste mus gerai maitina, bet ir apie savo šalies ateitį. Lietuviai, reikalui esant, ne kartą sugebėjo susivienyti ir visam pasauliui parodyti, kad turi milžiniškus cojones. Jei sugebėsime tai padaryti dar kartą, tikiu, gerovė, apie kurią tėvai ir seneliai svajojo, kai mūsų pačių gal ir projektuose nebuvo, taps lengviau pasiekiamas.

Protingų ir dorų žmonių, einančių į valdžią, vis dar pasitaiko. Tik gaila, palyginti mažai kas apie juos žino. Kai asmuo nelinkęs garsiai rėkti, draikytis tąsomas isterijos spazmų, diskutuoja diplomatiškai, argumentuodamas faktais, sunku pastebėti jį visame politiniame cirke. Bet verkiant reikia. Jei sugebėsime, gal vieną dieną politinė scena nebebus panaši į apgriuvusią trobą provincijoje, kurioje girtaujama, mušamasi ir kas savaitę kviečiama TV pagalba. Gal proto balsas nebeskambės it aidas tyruose, skaudžiai atsimušantis į vakuumą. Ir apie savo valdžios sprendimus vieną dieną svetimšaliams pasakosime su pasididžiavimu, o ne rausdami iš svetimos gėdos. Nes kai nieko nepadarei, kad kažką pakeistum, ta gėda truputį ir sava.