PREMIJOS DALYBŲ DISPANSERIS

Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoja po skiedalų, suplevėsavusių feisbukuose? Kai kurių bejėgiški vepėjimai, mėginant smegenyse ieškoti logiškų frazių pasiteisinimams, verčia apskritai abejoti proto galia.

Šiek tiek aiškumo čia pažėrė skandalais sužibėjusios aukštosios mokyklos rektorius, viešai pareiškęs, kad kai kurie meno veikėjai apskritai yra dispanserių įskaitoje ir patys nežino, ką daro.

Ar tai reiškia, kad Lietuvoje premijos dalijamos ligoniams, neskiriantiems savųjų kliedesių nuo realybės? Kai pasižiūri į meno "grandų" paveikslus, kuriuose centrinę vietą užima hipertrofuoti invalidų lytiniai organai, paryškinti kraujo dėmėmis, atsakymas pats pasibeldžia.

Iš tiesų: kodėl nacionalinio lygmens apdovanojimai yra dalijami bet kam, tik ne tiems, kurie to realiai verti? Kas galėtų paaiškinti tai, kad Virgilijus Noreika Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo tik 2010-aisiais, Donatas Banionis ir Juozas Budraitis – 2013-aisiais, o Regimantas Adomaitis – apskritai tik 2014 metais, kai spaudoje jau kilo triukšmas? Ar tai reiškia, kad šie iškilūs žmonės iki tol tos premijos dar nebuvo spėję nusipelnyti?

Kokios galvos nusprendė, kad Leonidas Donskis iki savo mirties nebuvo vertas šio apdovanojimo, nors jis jau buvo gavęs Giuseppe Acerbi literatūros premiją Italijoje ir Nyderlandų Karalystės Oraniečių-Nasau ordino Komandoro kryžių? Ar ne dėl to L.Donskį ir įkišo į nacionalinės premijos dalybų komisijos pirmininkus, kad jam pačiam to apdovanojimo nereikėtų duoti?

Praėjusio dešimtmečio pradžioje aktorius Algimantas Masiulis, kuris, kažkieno nuomone, irgi nebuvo vertas nacionalinės premijos, privačiame pokalbyje karčiai svarstė: "Kuo nusikalto teatras ir visa Lietuvos kultūra, kad nuomonę ir sprendimus diktuoja menotyrininkės, kurios niekada nebuvo ištekėjusios?"