Ramiai, lituanistai. Valdžia viską išaiškins | KaunoDiena.lt

RAMIAI, LITUANISTAI. VALDŽIA VISKĄ IŠAIŠKINS

Kas žingsniuoja Odminių skveru nuo Gedimino prospekto link Vilniaus universiteto, tas gali kukliai nuleidęs akis perskaityti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos išmintį: „Kas lietuviška, tai turi būti ir žmoniška“.

Reikia pripažinti, kad projekto „Skaitome Vilnių“ rengėjai puikiai parinko vietą šiai citatai. Humanitarinių mokslų studentams tikrai verta ją pakeliui perskaityti. Dėstytojams, beje, irgi ne pro šalį.

Kodėl akademinei bendruomenei išminties įkvepia būtent prezidentas – prie to dar sugrįšime. Kol kas atkreipkime dėmesį į gelmes, kurias atveria žodis „žmoniška“, jei jis pasakomas tarpukariu, o prisimenamas mūsų laikais. A.Smetona, žinoma, norėjo pasakyti tai, ką šiandien greičiau vadintume „žmogiška“ – universalu, visuotina. Bet istorija terminui „žmoniška“ pridėjo ir kitą prasmę – gerai, kokybiškai padaryta ar sutvarkyta.

Jei per šias dvi prizmes pažvelgtume į pastaruoju metu daugiau viešumo sulaukusį lituanistikos lauką, tai pastebėtume keistą dalyką. Palinkėjimas, kad lietuvybė būtų žmogiška, iš dalies išsipildė, bet ir vėl kita prasme negu norėjo A. Smetona.

Nenauja, bet akivaizdu, kad tarp lituanistų visu smarkumu siautėja tipiškai žmogiškos aistros, sukeliančios itin žmogiškus konfliktus. Konfliktų dalyviams atrodo, kad jų kova veikia ir jaudina visą visuomenę, nors tai – netiesa: visuomenei kova dėl lietuvių kalbos politikos labai mažai rūpi.

Paskendus tokio pobūdžio žmogiškume, nelengva būti žmogišku universalumo, pasauliškumo, visuotinumo prasme. Lietuvoje yra talentingų humanitarų, kurių darbai pripažįstami Europoje ir pasaulyje. Ne visai tiesa, kad mes – provincialūs ir nematomi. Problema kita: ne to mes iš tikrųjų trokštame. Mums nepakanka „rasti savo vietą“, nors ir sakome, kad pakanka.

Mus, kaip ir A. Smetoną, kamuoja kitokio pobūdžio troškulys: norėtume, kad lietuviškumas kažką duotų Vakaruose vis aiškiau besiformuojančiam naujam žmogaus paveikslui; kad lietuvis tame paveiksle galėtų iš dalies matyti save, kaip mato britas, amerikietis, vokietis, italas ar net lenkas.

Šį tikrąjį troškulį sunku numalšinti be žmoniškos lituanistikos. Žmoniškos, šį kartą, paprastos, ūkiškos kokybės prasme. Tokios lituanistikos (iš dalies tai galioja visam humanitariniam laukui) kol kas dar nebuvo ir nėra.

Lituanistikos ūkio problemų priežastys – ir vėl labai žmogiškos. Kam netrūksta akademinių raumenų, tas iš prigimties bjaurisi administracine veikla. Kas imasi administruoti, tas dažnai turi nepakankamus akademinius raumenis, todėl nepajėgia iš tikrųjų integruoti savo valdomos bendruomenės ir duoti jai kryptį. O kas turi viską, tas dažniausiai apskritai atsistoja lauko pakraštyje, tingėdamas veltis į „visa tai“.

Kai taip yra, tai nesvarbu, kas kaltas. Kol taip yra, tol veikia klasikinė lietuviška, žmogiška ir gal net žmoniška formulė: valdžia viską išaiškins. Būtent valstybės valdžia ir lemia lituanistikos padėtį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Bet valstybės valdžia negali patenkinti mūsų troškulio įsilieti į Vakarų žmogaus paveikslą. Valstybės valdžia turi per daug paprastesnių reikalų. Lituanistika valdžiai, geriausiu atveju, yra žaidimo objektas. Ir ne, šioje srityje išleidžiami pinigai tikrai nėra dideli – tuo galima būti visiškai tikram.

Šiandieninė valdžia bando manipuliuoti autentiškos lietuvybės troškuliu. Todėl visi tautinio grynumo gynėjai jaučiasi „ant bangos“. Kita valdžia gali būti protingesnė, gali formaliai panaikinti jau dabar nebesvarbią kalbos policiją ar kitaip reikšmingai pakeisti kalbos įstatymą. Bet ir tai tikrojo troškulio nenumalšins.

Matau problemą, bet neturiu sprendimo. Todėl pabaigai tiesiog pasiūlysiu dar šiek tiek pasiklausyti A. Smetonos kalbos apie žmonišką lietuviškumą. 1933 m. – pačioje savo diktatūros viršūnėje, jis išliejo visiems lietuviams bendrą troškulį ir kartu valdžios bejėgystę lituanistikos akivaizdoje. Siekiant išryškinti mintį, ištrauka šiek tiek kupiūruota:

„Žaismo rungtynės Lietuvoje, kad paskatintų ir darbo rungtynes, tai būtų didis mūsų kultūroje pažangos šuolis. Ypačiai mūsų inteligentija turėtų čia pavyzdžiu šviesti. Bet kaip dar toli esame nuo jo! Vadovauti juk yra mokėti dirbti. (...) Reikia mokėti dirbti ne tik vienam, bet ir talkoje su kitais, dirbti organizuotoje draugijoje. Žmogus yra visuomeninė gyvybė, kaip jau senovėje yra pastebėję mokslininkai. Šioji ypatybė, deja, lietuvių maža tėra išlavinta. Būdami rusų valdžioje, jie negalėjo visuomeniškai organizuoti, dirbti, kadangi kultūringai viešumoje judėti buvo draudžiama. Tūnoti, glūdėti buvo piliečio dorybė, o judėti – jo nuodėmė.“

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Važiuok į Rusiją, Benai,

jei tau lietuvių kalba neįkandama, jei lietuvybė tau kliuvinys.

Truputi į temą

Visas Kaunas šiuo metu iškabinėtas universiteto (!?!?) plakatais, kuriuose "puikuojasi" angliški šūkiai...ĢĖDA...

SUSIJUSIOS NAUJIENOS