RAUDONOJO CARO GALAS

Viduržiemis – pats derlingiausias metų laikas filmų mėgėjams, mat "Oskarų" teikimo išvakarėse teatrus užplūsta daugybė vertingiausių kino projektų. Kai kurie platintojų yra iš anksto nurašomi ir rodomi labai kukliomis sąlygomis – vos vieną savaitę, kartą per parą, maždaug devintą valandą vakaro.

Taip nutiko ir politinės satyros "Stalino mirtis" ("The Death of Stalin") atveju. Ši juosta faktiškai nebuvo reklamuota mūsų šalyje ir nesulaukė deramo dėmesio, kurio nusipelnė. Juolab kad filmas išties suteikia nemažai peno apmąstymams ir galėtų būti vertingas šaltinis diskusijoms.

"Stalino mirtis" – naujausias režisieriaus Armando Iannucci (1963) darbas, sukurtas pagal prancūzų Fabieno Nury (1976) ir Thierry Robin (1958) humoristinę grafinę novelę (komiksą). A.Iannucci daugiausia žinomas būtent politinėmis satyromis, mat jo kūrybinis arkliukas – politinio pasaulio ydos ir absurdiškumu grįstas kovos dėl valdžios kelias, vedantis į groteskišką finalą.

Ilgą laiką juokęsis iš šių laikų vyraujančių klišių vakarietiškoje demokratijoje, A.Iannucci atsisuko į visiškai kitą regioną, santvarką ir laikotarpį.

Vieną 1953-iųjų vakarą didysis tautų tėvas ir buvęs Adolfo Hitlerio draugas Josifas (Adrianas McLoughlinas) klausosi tiesiogiai transliuojamo koncerto per Maskvos radiją. Muzika Draugui palieka neišdildomą įspūdį ir jis vienu telefono skambučiu pareikalauja atsiųsti jam koncerto įrašą. Tačiau šis koncertas nebuvo įrašinėjamas. Maža to, žiūrovai baigia išsiskirstyti, pianino partijas atliekanti Marija Judina (vienintelė rusė aktorė filme – Olga Kurylenko, 2008-ųjų Jameso Bondo mergina) atsisako pakartoti savo partiją, o čia dar ir dirigentas miršta iš susijaudinimo. Įrašas šiaip taip padaromas, bet M.Judina įkiša į voką pagiežos kupiną raštelį Josifui, kuriame atvirai linki diktatoriui mirties.

Didysis tautų tėvas perskaito raštelį, nusijuokia ir išsyk patiria insultą. Už durų stovintys sargybiniai išgirsta bumbtelėjimą, tačiau, nenorėdami trukdyti Josiaus ramybės, į tai net nereaguoja. Kitą rytą Josifą, gulintį savo šlapimo klane, randa Lavrentijus Berija (Simonas Russellas Beale‘as). Dar net nespėjus Josifui iškeliauti į Amžinąjį šviesų socialistinį rytojų, prasideda kova dėl valdžios. Visi nomenklatūrinio elito feodalai pasimeta, Kremlių apima chaosas, o laikinai Josiaus pareigas perima Georgijus Malenkovas (Jeffrey Tamboras), silpnas ir bevalis žmogus, lengvai pasiduodantis kolegų manipuliacijoms ir, anot filmo kūrėjų, slapta dėvintis korsetą (realybėje bendražygių dėl riebių šlaunų jis pravardžiuotas Melania).

Netrukus išaiškėja dvi svarbiausios figūros, kurių vienai bus lemta perimti Josiaus pareigas. Tai jau minėtas sadistas, psichopatas ir iškrypėlis L.Berija (kurio pedofiliniai pomėgiai atvirai pabrėžiami filme) bei neurotiška nykuma žmogaus pavidalu Nikita Chruščiovas (jį vaidina visiškai į originalą nepanašus Steve‘as Buscemis).

Būtent šios dvi asmenybės vis konkuruoja, kuri jų palenks savo pusėn likusius nomenklatūrininkus, labiau įsiteiks velionio vaikams bei amnestiją dovanos vienam kitam "buržuaziniam nacionalistui". Finale viską nulemia linksmas, atvirai pagiežą NKVD bei L.Berijai demonstruojantis ir nešvankius pokštus laidantis Georgijus Žukovas (Jasonas Isaacsas). Berlyną paėmęs generolas, išgirdęs N.Chruščiovo pasiūlymą užversti L.Beriją, iš pradžių pajuokauja, kad jam teks pranešti apie šį pokalbį, o po to pabučiuoja būsimą kukurūzų augintoją į skruostą ir griebia už tarpukojo.

Filmas susilaukė iš tiesų daug kritikos. Rusijoje jis net nebuvo rodytas, mat cenzoriai susijaudino, kad Josifo gerbėjai (kurių yra ir pas mus) gali sukelti riaušes ir kitaip pradėti neramumus. Taip pat juosta susilaukė nemažai kritikos dėl istorijos neatitikimų.

Iš tiesų, kūrinyje nemažai netikslumų. Filmo pradžioje rodomas epizodas iš koncerto iš tiesų nutiko, tačiau viskas įvyko ne tą patį vakarą. Taip pat ir L.Berija buvo eliminuotas ne iš karto, o po kelių mėnesių. Filme Večiaslavas Molotovas vis dar yra SSRS užsienio reikalų ministras, tačiau realybėje iš šių pareigų jis buvo atleistas dar 1949 m., o ir G.Žukovas tuo metu buvo pažemintas pareigose bei ištremtas į provinciją (maršalas po pergalės tapo itin populiari persona Sovietų Sąjungoje).

Antrojo pasaulinio karo ir nacizmo srityse besispecializuojantis britų istorikas Richardas Overy už šiuos netikslumus kritikavo "Stalino mirtį" ir teigė, kad tai – savotiška nepagarba režimo aukoms. Tiesą pasakius, daug kam gali kilti natūralus klausimas, ar viena juodžiausių santvarkų, pražudžiusi milijonus žmonių, kurios nusikaltimų nepripažįsta ne tik Rusija, bet ir Vakarų pasaulis, tinkama tema pokštams?

Atsakysime paprastai – taip, mat tik satyra ir juokas yra gajūs nužudyti tą košmarą, kurio vis dar šaukiasi tūkstančiai žmonių posovietinėje erdvėje ir nemažai naivių vakariečių. Dar daugiau, SSRS ir visas su juo susijęs siaubas, groteskas bei fantasmagorija – yra viena turtingiausių dirvų humorui, tačiau savaime suprantama, tas humoras neturi būti lėkštas, vulgarus ar kvailas, o – subtilus (ir, suprantama, juodas).

Ar tokia yra "Stalino mirtis"? Toli gražu. Šiame filme juntamas tik menkas, tolimas viso to košmaro aidas, iš kurio galėtų gimti ne vienas ir ne du, o šimtai nuostabių filmų. Reikia pabrėžti, kad A.Iannucci lieka ištikimas savo stiliui ir "Stalino mirtyje", kur tiek sovietų santvarka, tiek istorinis laikotarpis, tiek jame veikiantys asmenys ir jų daromi nusikaltimai yra ne pats tikslas, o tik priemonės jam pasiekti, t.y. formos, skirtos pasiųsti žiniai apie lyderystės trūkumą šiuolaikiniame pasaulyje ir idiotų bei vidutinybių žaidžiamus galios žaidimus bei jų uzurpuotą valdžią, tačiau gerai yra ir tiek.

Reikia tikėtis, jog "Stalino mirtis" bent iš dalies paskatins vakariečius rimčiau pasidomėti Sovietų Sąjunga bei jos veikėjų nusikaltimais ir taip prisidės prie pasaulyje vis dar klajojančių marksizmo šmėklų utilizavimo.