RETORINIAI KLAUSIMAI VIENYBĖS TEMA
Daktaras Jonas Basanavičius kartu su kitais šalies inteligentais dar 1907 m. iškėlė idėją, kad vieta ant Tauro kalno Vilniuje turi tapti visos Lietuvos kultūros centru. Tautos namų idėjos įgyvendinimas buvo nemenkas iššūkis to meto daugiataučiame Vilniuje. Be to, verta ieškoti šios idėjos ištakų ir Didžiojo Vilniaus Seimo (1905) nutarimuose, kurie alsuoja neblėstančia solidarumo dvasia. Šiandien būtina įsiklausyti ne tik į skelbiamus tikslus, bet ir būdus jiems pasiekti. Pirmas būdas: "...reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų pajėgas". Antras būdas: "...reikalui prasidėjus, streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir valsčiuose".
Panagrinėjus to meto istorinį žemėlapį, galima įvertinti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų įgyvendinimo mastą. Aiškiai matyti, kokiose miesteliuose buvo demokratiškai išrinkta vietos valdžia, kokiose miestelio mokyklose buvo įvestas mokymas lietuvių kalba, kur vyko streikai. Dėl to šiandien turime savęs klausti, ar sugebame kelti tikslus, ar sugebame vienyti visuomenines ir politines jėgas jiems pasiekti? Nuvilniję mokytojų protestai kelia daugybę klausimų.
1964 m. Vilniuje buvo pastatyti Profsąjungų rūmai, kurie 2023 m. virs nacionaline koncertų sale. Nutylima dalis atsakymo, kodėl mokytojų interesams atstovaujančių profsąjungų yra tiek daug, o jų poveikis valdžios institucijoms toks menkas. Prieš gerą dešimtmetį nuvilniję skandalai dėl profsąjungų turto dalybų ir atskirų lyderių noras turėti asmenines profsąjungas šiandien verčia abejoti profesinio solidarumo idėja. Nors mokytojų protesto akcija Švietimo ir mokslo ministerijoje ir akcijos "Paskutinis skambutis" metu nuvilnijusi mokytojų ir jiems prijaučiančių gyvoji grandinė suteikė vilčių, kad viskas liko praeityje. Tačiau verta išgirsti ir tuos, kurie tyliai bambėjo dėl finansinės paramos streikavusiems mokytojams rinkimo ir šnibždėjosi apie tai, kad galima paimti jų per 10 ar 20 metų sumokėtus nario mokesčius bendrai švietimo profsąjungai ir atiduoti streikavusiems.
Tenka pripažinti skaudžią realybę, bylojančią apie tai, kad švietimo profsąjungos ne tik nėra vieningos, bet ir priklausomos nuo atskirų politinių partijų. Tai puikiai iliustravo akcija "Paskutinis skambutis", kai vienoje grandinės pusėje buvo susibūrę socialdemokratai, o kitoje – konservatoriai. Prie šio grožio pridėkime premjero Sauliaus Skvernelio aroganciją, pagrįstą žymia dauguma Seime. Ir tuomet tampa neaišku, kuo tikėti: piliečiais, kurių balsai leido suformuoti esamą valdančiąją daugumą, ar protestuojančiais mokytojais ir jų rėmėjais.
Tai, kad vyksta socialinis dialogas, patvirtina ir dabartinio švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus susitikimai su švietimo profsąjungų vadovais bei kalbos apie tai, kad mokytojų atlyginimai turi viršyti 20 proc. vidutinį darbo užmokestį. Pamąstykime, kas lėmė tokius žymius pokyčius: įspūdingos mokytojų protesto akcijos ar artėjantys rinkimai.
Vienas pastebėjimas. Nors visos profsąjungos buvo nepatenkintos įvestu etatiniu mokytoju darbo apmokėjimu, tačiau streikavo viena. Likusios švietimo darbuotojų profsąjungos laukia būsimų savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų ir rengiasi smogti streikais įvairaus plauko rinkimų komitetams, kurie lipdys margaspalves koalicijas ir nežinos, ką daryti su netikėtai užgriuvusia valdžios našta. O gal nepastebimai įtaigia agitacija prisidės prie valdančiosios koalicijos pergalės savivaldos rinkimuose, kurios ledlaužiu ar garvežiu tapo prezidentu ketinantis tapti S.Skvernelis?
Ar pažadai apie didėjančius atlyginimus nuo kitų metų padės užglaistyti kuriamą chaosą švietimo sistemoje?
Dėl to šios aplinkybės diktuoja dar ne vieną klausimą. Pavyzdžiui, kaip kuriama pergalė būsimuose rinkimuose, kaip gruodį streikuojančių mokytojų pateiktos pilietiškumo pamokos pasitarnaus šiam tikslui pasiekti. Valdančioji dauguma išliko, vyriausybės programa – irgi. Pasikeitė tik ministras, o mokytojų darbo apmokėjimo tvarka išlieka tokia pati, kuri, anot gandų, vėl keisis rugsėjį. Ar pažadai apie didėjančius atlyginimus nuo kitų metų padės užglaistyti kuriamą chaosą švietimo sistemoje?
Vėl pateiksiu klausimų, kurie atskleis valdančiosios daugumos loginį nenuoseklumą. Kam modernizuoti mokyklas, jei pamokos palaipsniui bus perkeliamos į kitas erdves? Kam ilginti mokslo metus, jei kitose edukacinėse erdvėse galima daugiau sužinoti ir veiksmingiau išmokti? Kam ilginti mokslo metus, jei bus atsisakyta egzaminų kaip žinių ir įgūdžių tikrinimo būdo? Jei nebus tikrinamos žinios, kam reikalingas papildomas laikas, joms įsisavinti ar kartoti? Kam reikia keisti bendrąsias ugdymo programas, jei žinių ir įgūdžių tikrinimas sukelia stresą ir jo bus atsisakyta? Kam lankyti pamokas, jei žinių galima įgyti kitose erdvėse ar informacijos šaltiniuose? Ir dar vienas klausimas: kam atsakinėti į šiuos klausimus, jei nežinai, už ką balsuosi, arba balsuosi prieš tuos, kurie yra valdžioje, arba neisi balsuoti? Kurioje pusėje yra aktyvus ir kritiškai mąstantis pilietis? Ar tų, kurie balsavo už valdančiąją daugumą 2016 m., ar tų, kurie pritarė mokytojų streikams ir akcijai "Paskutinis skambutis"?
Suprantu, kodėl rinkimų išvakarėse valstybiniai brandos egzaminai yra paverčiami beprasmiu baubu. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną detalę: kodėl nėra siūlymų atsisakyti egzaminų vairuotojo pažymėjimui gauti ar mažinami reikalavimai slėginių, dujinių įrenginių priežiūros specialistams. Visi supranta, kad pataikavimas mažaraščiams šiose srityse sukels skaudžių padarinių.
Įdomu yra tai, kad socialiniuose tinkluose pasirodęs vaizdo klipas apie pokyčių bijančią švietimą sistemą pateikia įtaigią argumentaciją. Klausiama ir demonstruojama, kaip atrodo telefonas dabar ir atrodė prieš 150 metų arba kaip atrodo automobilis dabar ir atrodė prieš 150 metų. Mokinių veikla klasėje yra pateikiama kaip 150 metų nesikeičiantis reiškinys.
Vaizdo ir faktinės informacijos darna tikrai atitinka aukščiausio lygio įvertinimo reikalavimus. Tačiau verta atkreipti dėmesį, į kai kurias detales. Niekas nesusimąstė, kad šiuolaikinio išmaniojo telefono forma primena šumerų molines dantiraščio lenteles, o įvairias išmaniajame telefone programėles žyminčios piktogramos – daug senesnius laikus nei dantiraštis.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai -
2 komentarai -
1 komentarai
Kristina