REŽISIERIUI REIKIA D. TRUMPO

Ech, ta politika. Galima nuo jos bėgti ir slėptis, galima užsikimšti ausis, kai kas nors ima kalbėti, tarkime, apie Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, bet ji vis tiek suras kelią į tavo gyvenimą. Vienu ar kitu būdu ji įsėlins į tavo kasdienybę tarsi vagis naktį (pvz., kino pavidalu).

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pasirodė juostų, persunktų politinėmis aktualijomis. Vienos jų paprasčiausiai fiksuoja "šviežią" praeitį, turinčią įtakos šiandienai, kitos spinduliuoja labai konkrečią žinią ir stengiasi pakreipti pasaulį jų kūrėjams pageidautina linkme.

1. "11/9, pagal Farenheitą" ("Fahrenheit 11/9", rež. Michaelas Moore'as). "Nepailstantis kovotojas su kapitalizmu" – taip galima apibūdinti akiniuotą marksistuojantį storulį, sekretorės ir automechaniko atžalą, M.Moore‘ą (1954). Šis dokumentinių filmų kūrėjas jau daug metų stengiasi demaskuoti amerikietiško gyvenimo būdo ydingumą.

Kadaise jo filmas "Bowling for Columbine" (2002) siekė įrodyti, jog dėl šaudymo mokyklose ir kitose viešose vietose yra kalti būtent liberalūs JAV ginklų įstatymai. Šios pastangos buvo įvertintos "Oskaru". Kitas žymus M.Moore‘o darbas "9/11 pagal Farenheitą" ("Fahrenheit 9/11") stengėsi išversti George‘ą Walkerį Bushą (1946) iš JAV prezidento posto ir sustabdyti karą Irake. Nors, pasak legendų, po peržiūros publika Venecijos kino festivalyje plojo bene pusvalandį, režisieriui nepavyko įgyvendinti nė vieno politinio tikslo.

Dabar kino kūrėjas metė pirštinę pačiam Donaldui Johnui Trumpui (1946), sukurdamas savotišką "9/11" tęsinį – "11/9" (filmo pavadinimas yra aliuzija į lapkričio 9-ąją, kai jau buvo žinoma apie D.Trumpo pergalę rinkimuose).

Tikriausiai nesunku atspėti, jog M.Moore‘ui D.Trumpo iškilimas prilygsta baisiausiam įmanomam košmarui. Taip yra ne dėl tikėtinų susitarimų tarp D.Trumpo ir Kremliaus (nors sandėris su Vova – geriausia, ką D.Trumpas gali duoti M.Moore‘ui ir jo bendraminčiams), o todėl, kad D.Trumpas – baltaodis verslininkas milijardierius, vyras, niekaip nepasiskelbiantis lytinių mažumų atstovu.

Filmo vertinimai, priklausomai nuo recenzento politinių pažiūrų, balansuoja nuo labai aukštų iki visiškai žemų. Taigi į M.Moore‘ą reikia žiūrėti ne kaip į menininką ar žurnalistą, o kaip į politinį reiškinį.

2. "Pirmasis žmogus" ("First Man", rež. Damienas Chazelle). 2019-aisiais sukaks lygiai 50 metų, kai JAV astronautai išsilaipino mėnulyje. Šiai progai paminėti muzikinių filmų "Atkirtis" ("Whiplash", 2014) ir "Kalifornijos svajos" ("La La Land", 2016) režisierius D.Chazelle (1985) pristatė biografinę dramą, pasakojančią apie Neilo Aldeno Armstrongo (1930–2012) pasiruošimą šiam visai žmonijai svarbiam žygiui.

Vos debiutavęs Venecijos kino festivalyje, filmas sukėlė isterijos bangą marksistų ir sąmokslo teoretikų bendruomenėse. Pasirodo, "Pirmasis žmogus" laikosi oficialios išsilaipinimo versijos ir nė žodeliu neužsimina apie populiarią teoriją, jog amerikiečiai nesilankė mėnulyje, o išsilaipinimą nufilmavo kino studijoje.

3. "Bėgantis priešakyje" ("The Front Runner", rež. Jasonas Reitmanas). Naujausias filmų "Dėkui, kad rūkote!" ("Thank You for Smoking", 2005) ir "Viskas ore!" ("Up in the Air", 2009) kūrėjo J.Reitmano (1977) darbas žiūrovus nukels į 1988-uosius. Tais metais turėjo baigtis antroji respublikono Ronaldo Wilsono Reagano (1911–2004) kadencija ir demokratai norėjo žūtbūt patekti į Baltuosius rūmus.

Jie susirado tobulą kandidatą – senatorių Gary Warreną Hartą (1936) iš Kolorado valstijos – tuomet jauną, išsilavinusį, žavų, patrauklų, tolerantišką, jaunatvišką, trokštantį taikos pasauliui ir gerovės eiliniams žmonėms. Deja, viską sugriovė pikantiško turinio informacija ir nuotraukos, pasirodžiusios spaudoje.

Kandidatas buvo neištikimas savo sutuoktinei su kitomis moterimis. Beje, G.W.Hartas jaunystėje prisidėjo prie senatoriaus George'o Stanley McGoverno (1922–2012) rinkimų kampanijos. Pastarasis buvo pagrindinis Richardo Milhouso Nixono (1913–1994) varžovas 1972-aisiais.

Į G.S.McGoverną buvo dedamos lygiai tokios pat viltys, kaip ir į G.W.Hartą ir jų abiejų kampanijos žlugo dėl labai panašių priežasčių. Spaudoje pasirodė informacija, kad G.S.McGoverno pasirinktas viceprezidentas Thomas Francis Eagletonas (1929–2007) slėpė nuo rinkėjų faktą, jog buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje įvairiausiais kontroversiškais būdais, įskaitant ir elektrošoko terapiją.

Filmo pavadinime minimas terminas "The Front Runner", kuris JAV politologų žargonu reiškia potencialiausią partijos kandidatą prezidento rinkimuose.

4. "Viceprezidentas" ("Vice", rež. Adamas McKay). Kai turi charizmą, R.Reaganui prilygstantį balsą ir milžinišką akcijų paketą naftos milžinėje "Halliburton", neiti į politiką tiesiog negalima. Be to, negalima į ją tiesiog ateiti ir sėdėti eikvojant mokesčių mokėtų pinigus, privaloma nuveikti ką nors didinga, pvz., tapti vienu galingiausių viceprezidentų JAV istorijoje. Kelyje į šį tikslą stabdyti niekas neturi – nei širdies nepakankamumas, nei islamo teroristai, nei hiphopo atlikėjas Eminemas (1972), ciniškai apdainuosiantis tavo infarktą dainoje "Without Me" (2002).

Kaip tai padaryti? Tiesiog reikia palaukti, kol geras draugas G.W.Bushas Jaunesnysis (1946) to paprašys tavęs asmeniškai draugiškų pietų metu, valgant neaiškios kilmės kepsnį. Tada šiek tiek reikėtų dirbtinai pasispyrioti, išdėstyti savo papildomas sąlygas ir voila.

Visa tai nutiko Richardui Bruce‘ui "Dickui" Cheney (1941), vienam įtakingiausių ir svarbiausių praėjusio dešimtmečio JAV politinių veikėjų, kurio veiksmai daug prisidėjo prie posovietinio regiono pastūmėjimo Vakarų link, atitolinant Ukrainą ir Gruziją nuo Rusijos įtakos.

2006 m. D.Cheney lankėsi mūsų šalyje, čia jis pasakė įkvepiančią kalbą. Vienintelis veiksnys, keliantis nerimą dėl naujojo filmo, yra tai, kad D.Cheney, G.W.Bushą ir kitus personažus vaidins gana jauni aktoriai, pvz., Christianas Bale‘as (1974) ir Samas RockWellas (1968), tinkantys savo veikėjams į sūnus. Žinoma, galima atrėžti, kad grimas – visagalis, be to, pats filmas bus satyra, o ne rimta drama.