RIDIKĖLIŲ CHORAS

Iki kalendorinės vasaros likus savaitei, pagaliau išsibudino ir besibaigiąs pavasaris. Šventasis žaliavalgių metas, kai jie gali rupšnoti žolę iki soties ir gerai atsiganyti, nes iš visų gamtos dovanojamų natūralių pagardų žiemą telieka tik pušų spygliai.

Tačiau bloga žinia visiems ne mėsėdžiams ta, kad augalai, pasirodo, kaip kokie gyviai, geba girdėti, kaip juos valgo. Gerai dar, kad jie nepajėgia skleisti jokių žmonėms girdimų garsų, nesgi kaip turėtų jaustis koks užkandžiaujantis veganas, klausydamasis tarp dantų cypiančio ir besikeikiančio ridikėlio?

Tai tiek apie orus ir gastronomiją. Kitas ne mažiau svarbus šios savaitės akibrokštas – darbdavių geidavimas darbo rinkoje įteisinti naują darbuotojų kategoriją, prilygstančią zombiams (vergai jau ir taip egzistuoja). Kalba čia apie alkoholikus, kuriuos verslas galėtų priimti į darbą ir taip juos esą ištemptų iš gyvenimo liūno, tačiau tuo pat metu norėtų jiems mokėti mažesnį nei minimalų atlyginimą.

Pagirtinas humanizmas. O darbo skelbimas turėtų skambėti taip: "Ieškome žmogaus nekvalifikuotam darbui. Atlyginimas kasdien – litras kefyro ir du batonai."

Tiek jau to su tuo darbo rinkos dugnu. Yra ir džiugesnių naujienų. Štai "Aro" kovotojai Nemenčinės miškuose į kaulus įkrėtė dvylikai apaštalų. Tie paskui irgi garsiai rėkė apie kažkokią skriaudą, kaip kokie burokėliai tarp vegetaro dantų.

Tačiau taip ir liko nežinia, kokią misiją jie ten atlikinėjo ir kokius žaidimus tame miškelyje žaidė, pasipuošę rusiško tipo maskuojamaisiais kombinezonais ir apsiginklavę žaisliniais šautuvėliais. Paaiškėjo, kad bent jau mūsų karingieji "ereliai" valdiškos mėsos veltui nelesa. Ir tai gerai, nes biudžetiniai dykaduoniai jau ima įgristi.