Trečią dieną po rinkimų Vilniaus rotušės rūsyje kilo gaisras. Sąmokslo teoretikai čia nesunkiai galėtų įžvelgti kokius nors už antrojo turo ribos likusio juodosios buhalterijos mago burtus, nors faktas kaip blynas – ten tiesiog buvo netvarkingi elektros laidai.

Nepaisant to, dūmai, galbūt net liepsnos, ugniagesiai ir darbuotojų evakuacija iš rotušės buvo labai simbolinė, kaip tik rinkimams pasibaigus, ir kai kuriems galutinai suvokus, kad net balsų perskaičiavimas čia vargiai padės.

O gaisras įstaigoje, reprezentuojančioje sostinės politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą buvo kaip tik toks ženklas, net įspėjimas, kad įprastas biurokratinis ritmas į miestus gal ir grįš nustatytu laiku, tačiau ugnis anaiptol neužgesinta.

Rotušės ten smilks lėtai ir tyliai, tarsi koks apleistas durpynas, kol išdegs vidus ir galiausiai viskas įgrius į duobę.

Kalbant ne Ezopo kalba (o tai ne visiems ir šiandien įkandama), naujai išrinkta valdžia vargiai ilgam prisimins duotus rinkimų pažadus. Nors jų dėl to labai kaltinti gal ir negalėtume, nes biurokratų užkratui, kuris yra neišvengiamas, atsparūs tik tie, kurie netarpsta iš valdiško iždo.

Taigi rotušės pasmerktos amžinam vidiniam smilkimui. Ir taip po kiekvienų rinkimų.

Todėl tegul naiviai nesitiki tūlas rinkėjas, interneto platybėse pareiškęs, jog balsuosiąs už tą, "kuris prižadės ištaisyti projektuotojų klaidą Girulių plente, nes autobusai negali įvažiuoti į kalną, nes status kampas", kad jo reikalavimus, kad ir labai logiškus, kas prisimins? Na nebent prieš kitus rinkimus.

Ir šventasis naivumas čia nepadės, kad štai tuos išmesime, o šituos išrinksime, ir visiems bus geriau ir gyvenimas pagerės. Ar tikrai?

Pagal geriausią scenarijų rinkėjams derėtų susitaikyti, kad visas naujai pažadėtas gėris baigsis ten, kur ir prasidėjo – prie išrinktųjų rinkimų pažadų, nes čia tokios tradicijos.