RUOŠKITE MUS KARUI ŠIANDIEN, KAD JO NEBŪTŲ RYTOJ

Gegužės 14-ąją minėjome Pilietinio pasipriešinimo dieną – lygiai prieš 51 metus Kauno muzikinio teatro sodelyje, protestuodamas prieš sovietų režimą ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino vos devyniolikos metų sulaukęs Romas Kalanta. Šis įvykis visuomenėje paskatino precedento neturinčius antisovietinius protestus ir tapo pilietinio pasipriešinimo okupantams simboliu. 

Rusijai pradėjus didžiulio masto invaziją į Ukrainą, daugeliui – tarp jų ir nevyriausybininkams – kilo klausimas: kaip pasipriešinsime mes, jeigu diena X ateitų šiandien? Kokį vaidmenį valstybės gynyboje užimtų piliečiai, nepriklausantys ginkluotosioms pajėgoms?

Deja, kaip rodo apklausos, didelė dalis Lietuvos gyventojų net neįsivaizduoja, ką turėtų daryti, jei mūsų šalyje prasidėtų karas. Nei piliečiai, nei organizuotos pilietinės visuomenės struktūros – nevyriausybinės organizacijos (NVO) – iki šiol neįtraukti į valstybės gynybos planus arba apie tai nieko nežino. Pilietinio pasipriešinimo plano iki šiol nėra ir neaišku, kada jis bus parengtas. Ukrainai vienai kovojant už visos Europos laisvę, Lietuvoje plačiajai visuomenei dar nepradėti organizuoti jokie pilietinio pasipriešinimo mokymai nei pratybos. Viešojoje erdvėje iš aukštų valstybės pareigūnų netgi pasigirsta teiginių, esą nėra problemos, nes visą informaciją... galima susirasti internete.

Vis dėlto gynybos ekspertai vieningi – toks nežinojimas yra pavojingas. Ukrainos patirtis parodė, kad nežinojimas sukelia chaosą, kuris kainuoja gyvybę. Tad kodėl iki šiol neišnaudojame visų priemonių ir nepasitelkiame jau turimų išteklių, kad užkirstume kelią tragedijai, kurios galima išvengti?

Vienas iš išteklių, kurį neabejotinai turime ir galime geriau išnaudoti ruošdamiesi valstybės gynimui, – tai mes patys, valstybės piliečiai. Ne kas kitas, o būtent piliečiai ir jų stipri valia gintis yra esminis pilietinio pasipriešinimo elementas. Pastarieji metai atskleidė tikrąją piliečių galią: sunkiausiais valstybei momentais būtent pilietinės iniciatyvos sugebėjo susitelkti ir nustebinti visą pasaulį savo solidarumu ir pagalba tiek COVID-19 pandemijos metu, tiek ir besitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Tad, rengdamiesi pilietiniam pasipriešinimui, pasinaudokime šiuo galingu piliečių potencialu jau šiandien – nerizikuokime palikti veiksmų plano savieigai.

Praktika rodo, kad vienas efektyviausių tarpininkų valstybės dialogui su piliečiais yra NVO. Įtraukti jas į pilietinio pasipriešinimo plano rengimą ir įgyvendinimą turėtų būti akivaizdus siekis. Jeigu kam nors trūksta argumentų „už“, – štai jie.

Pirma. NVO vienija šimtus tūkstančių pilietiškų žmonių visoje Lietuvoje, taigi kilus grėsmėms iškart galėtume pasinaudoti organizuota veiklos struktūra ir plačiu kontaktų tinklu.

Antra. Didelė dalis NVO sektoriaus (tarp jų – ir Nacionalinės NVO koalicijos vienijamos organizacijos) palaiko ir skatina siekį, kad kuo daugiau jų narių būtų baigę pilietinio pasipriešinimo mokymus, ir yra pasiryžusios prisidėti prie šių mokymų turinio kūrimo ir įgyvendinimo.

Trečia. NVO, kaip skirtingas visuomenes grupes vienijančios struktūros, gali efektyviai įsitraukti į pilietinio pasipriešinimo mokymų turinio kūrimą ir pritaikyti jį skirtingoms tikslinėms grupėms. NVO atstovai galėtų būti apmokomi pilietinio pasipriešinimo kursų rengimo metodikos pagal mokytojų mokymo principą (angl. train the trainer), o vėliau jau patys skleistų žinią savo organizacijose. Sutikime – norint efektyviai įtraukti skirtingo amžiaus, skirtingo fizinio pasirengimo, skirtingų socialinių grupių žmones į pilietinio pasipriešinimo sistemą, yra reikalingas tinkamai adaptuotas ir suprantama kalba perteiktas turinys.

Ukrainos patirtis parodė, kad nežinojimas sukelia chaosą, kuris kainuoja gyvybę.

Ketvirta. Kaip parodė Ukrainos pavyzdys, daugelis pilietinio pasipriešinimo iniciatyvų, ypač okupuotose Ukrainos teritorijose, kilo iš jau esamų socialinių grupių ir jų struktūrų, nes itin svarbus pilietinio pasipriešinimo veiksnys yra pasitikėjimas. Tad NVO žinių ir įgūdžių stiprinimas yra viena iš pilietinio pasipriešinimo rengimo sudėtinių dalių. Atsižvelgiant į regionuose veikiančių NVO ryšius su vietos gyventojais, toks veikimas pasitikėjimo pagrindu galėtų sėkmingai prisidėti – įtraukti mūsų piliečius į mokymosi kursus, motyvuoti ir sudominti skirtingas visuomenes grupes. Neabejotina, kad tęstinis socialinių ryšių kūrimas būtų efektyvesnė ir tvaresnė mokymų priemonė nei valstybės institucijų organizuotos vienkartinės paskaitos.

Penkta. Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėje vis dar trūksta geopolitines realijas atitinkančio karinio pasirengimo ir karinio mąstymo. Valstybės institucijoms tenka ieškoti būdų, kaip galimai dienai X ruošti piliečius jų neišgąsdinant ir nekeliant niekam nereikalingos panikos. Tad NVO vadinamoji minkštoji galia ir veiklų modelio lankstumas galėtų būti puiki priemonė skleidžiant tokios tematikos informaciją.

Vis dėlto, norint įgyvendinti NVO potencialą, nedelsiant reikia bendradarbiaujant su NVO parengto tinkamo pilietinio pasipriešinimo rengimo plano, aiškios metodikos ir finansinių priemonių.

Mūsų visų laisvės labui Lietuvos nevyriausybinis sektorius kviečia valstybės institucijas suvienyti turimas jėgas: karinių struktūrų praktinę patirtį (angl. know-how), valstybės institucijų administracinius pajėgumus, sprendimų priėmėjų politinę valią ir NVO vienijamą piliečių jėgą, paverčiant turimą potencialą mūsų stipriausiu ginklu.