Kol pedagogai stiprina streikų apkasus, o Švietimo ir mokslo ministerija kiša stručio galvą į smėlį, gyvenimas teka savo vaga. Tik plukdo kaskart į vis aklinesnį užutėkį, kur ne tik valtys šonais brūžinasi, bet greit jau ir irklais galvas pradės tvatinti. Ir vanduo jau seniai – stovintis, net kiek švinktelėjęs. Skardenant kovos trimitams ir aiškinantis, kam už kiek (ne)verta mokyti, "smulkmenėlė" tėra EPBO atliekamos šalių ugdymo programų analizės vertinimai, kad mūsų mokiniai išvis mokomi ne to, ko reikia šiandienos žmogui.

Galima tik įsivaizduoti, kokios kruvinos kovos užvirs šį mėnesį sudarytoje ekspertų grupėje bendrojo ugdymo programų turiniui atnaujinti... Nes pas mus nuošalėje likęs ne tik kūrybiškumo, pilietiškumo, bet ir empatijos jausmo ugdymas. O jo neturint, kaip išgirsti ir suprasti vienam kitą?

Empatijos hipotenziją demonstruoja mūsų valdžios žmonės. Valstybės premjeras Saulius Skvernelis moja ranka: neverta susitikti su streikuotojų atstovais, esą streikuoja "tik maža dalis". Tiems, kurie žadėjo atstovauti "už mus balsavusiai didžiajai Lietuvos daliai", maža dalis – ne žmonės.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis antrina: "Nedramatizuokime tų mokytojų streikų ir padėties". O valdančiųjų flagmanas R.Karbauskis staiga prarado atmintį. 2016 m. dėl mokytojų streikų jis kalė prie sienos tuometį premjerą Algirdą Butkevičių: "Mokytojų reikalavimus laikau pagrįstais ir teisingais. Tai bus pirmas ženklas rodant pagarbą žmonėms, be kurių pastangų Lietuva neturi ateities. Premjere, nejaugi jūs to nesuprantate?", "Vertinant esminį faktą, kad mokytojai Lietuvoje uždirba mažiausiai Europoje, padarysiu tai, ką turėjo padaryti premjeras."

Tad kaip čia su tais "faktais"? Juk dabartinis premjeras mano, kad mokytojams "turėti gana daug laisvo laiko ir gauti 1000 eurų galimybės tikrai nėra". O čia – kaip šeimoje. "Susituokėme" su išrinktaisiais prieš dvejus metus, aistra praėjo, tikros meilės nė nebuvo. Taigi – nei pagarbos, nei įsipareigojimų, nei supratimo. Gal jau ir mušti pradės?