SKURDAS. VISIŠKAS

2018-aisiais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno daugiau nei penktadalis žmonių. Ne, iš bado nė vienas nemirė. Ačiū Dievui, Vyriausybei ir Europos Sąjungai už nepasiturintiems atsiųstus varguolių paketus su kruopomis, makaronais, margarinu ir kariškais konservais. Stebuklingose rankose tai virsta stalo stebuklais. Bet ar žmogų virš skurdo ribos pilnas pilvas kilsteli?

Ar galimybę vaikui nupirkti telefoną ir kompiuterį reikėtų laikyti prabanga? Kelionę per Lietuvą į Jūrų muziejų – irgi? Spektaklį, koncertą Vilniuje ar Kaune – taip pat? O knygą? Taip, penktadalis visa tai laiko prabanga. Bet kažkodėl ne jis prabangos alkį jaučia. Plika akimi matoma nubrėžta dar vieno skurdo riba.

Prieš šventes eilės turguose ir prie prekybos centrų kasų vėl įrodė, kad nesame vieniši šioje planetoje. Aplankė emigrantai. Dauguma kuklūs, dvigubos pilietybės laukiantys mūsų piliečiai. Iškart pastebėsi, kurie. Jie pardavėjui liepia paduoti dešimt rinkių dešrų, o vytintas nugarines visas, kiek yra (trijų kiaulių), iš vitrinos sušluoti. Paskui dar porą šaldytų žąsų įsimeta ir trejetą ančių. Kad nepritrūktų. Tuziną įvairiausių spalvotų ir bespalvių stiklinių butelių. Kai nešuliai sprogsta, tą akimirką nuo ausies iki ausies visiškai laimingi pasijunta. Vaikai pranoko tėvus. Pensininkai čia tiek negali, o jų emigravusios atžalos įgali. Užlieja pasididžiavimas... Lietuva – neišsemtų norų šalis, o Anglija – neišsemtų galimybių. Kaip ir kokia Norvegija, Švedija, Danija.

Vakaruose žmonės silkių galvas pakuoja už mūsų profesoriaus atlyginimą. Čia už profesoriaus algą silkių galvas valgo. Bet, sako, nuo šito maisto visi pas mus labai protingi, lazerius kuria, jei norėtų, skylę Mėnulyje pragręžtų.

Bet kam mums ji? Gal kad gražioj pilnaty vaikų svajonės nuskraidintų ten sniego ir bertų Mėnulio šviesoj Žemėn? Taip viskas būtų nežemiška, lyg stikliniame Kalėdų sniego burbule. Nusipurtę kalnus dešrų ir kumpių pamatytume, kaip sninga, sninga, sninga. Lyg šventės šventos būtų.