Šnekamoji kalba: mitai, realybė ir tyrimų galimybės | KaunoDiena.lt

ŠNEKAMOJI KALBA: MITAI, REALYBĖ IR TYRIMŲ GALIMYBĖS

Pastaruoju metu girdėti nemažai neigiamų reakcijų, susijusių su gimtosios kalbos mokymu mokykloje, lietuvių kalbos egzaminu, mokinių pasiekimais; su tuo neretai susiję ir priekaištai, keliami mokymo programų ir priemonių rengėjams, kalbininkams, švietimo sistemos atstovams. Dažnam gali pasirodyti, kad lietuvių kalbos mokėjimas – gramatikos taisyklių išmanymas, gebėjimas taisyklingai kalbėti ir tinkamai suvokti, rengti ar pristatyti rašytinius tekstus. Tik retai pamąstoma, kad kalbos išmanymas – gebėjimas naudotis kalba kaip komunikacijos priemone ne tik dalykinėse srityse, bet ir mūsų kasdienybėje.

Deja, dažnam mokiniui susidaro įspūdis, kad kalba, kurios mokoma mokykloje, ir kalba, kuria bendraujama namų aplinkoje, yra lyg dvi skirtingos sistemos, iš kurių viena yra gera ir taisyklinga, o kita – žemo lygio ir taisytina. Tai ypač pastebima bendraujant su pirmojo kurso studentais lituanistais, įsitikinusiais, kad lietuvių kalbos išmanymas labiausiai susijęs su lietuvių kalbos archajiškumo suvokimu, kalbos normų laikymusi ir gramatikos taisyklių mokėjimu.

Džiugu, kad jauni žmonės, baigę mokyklą, taisyklingą kalbą laiko vertybe ir suvokia ją kaip neatsiejamą žmogaus kultūros ir inteligencijos dalį. Vis dėlto jaunuoliams dažnai trūksta kritiško požiūrio ir gilesnio visuminio žvilgsnio į kalbą. Dažnai, diskutuojant su pirmojo kurso studentais, išryškėja jų nepasitikėjimas kalbos žiniomis, baimė ne tik pasakyti netinkamą žodį, bet ir kritiškai vertinti gramatikose, vadovėliuose, žodynuose aprašytus kalbos dėsnius. Tačiau, mažais žingsniukais judant į priekį, raginant studentus stebėti savo kasdienę kalbą, pavyksta atskleisti kalbos atmainų įvairovę, parodyti, kad kalba – ne taisyklių rinkinys, o visapusiškas reiškinys, kurio taip paprastai aprašyti neįmanoma. Dažnai čia padeda pamąstymas apie kalbos kompiuterizavimo galimybes – juk jeigu visa tai, kad surašyta gramatikose ir žodynuose, apimtų mūsų kalbą, mes jau seniai turėtume labai tiksliai verčiančias automatinio vertimo programas, balso atpažinimo sistemas, puikiai veikiančius rašybos ir skyrybos tikrintuvus. Vis dėlto mažai tikėtina, kad tokios kompiuterinės sistemos kažkada veiks geriau, nei sugeba žmogus, nes kalbos galimybės yra neribotos. Taigi į kalbą turėtume žvelgti kaip į įvairiems komunikacijos tikslams skirtą priemonę, kurios ypatybės priklauso nuo daugelio aplinkybių: kalbos formos (sakytinės arba rašytinės), situacijos, vietos, socialinių bendraujančiųjų vaidmenų, tikslo ir t.t. Tokiu atveju suvoktume, kad kalbos mokslas – ne tik gramatikos taisyklių ar kalbos normų išmanymas, bet ir gebėjimas naudotis kalbinėmis priemonėmis siekiant savo tikslų, o tai, kas sudėta gramatikose ir žodynuose, yra tik bandymas bent šiek tiek aprašyti įvairią ir sudėtingą kalbos sistemą.

Būtent atsigręžimas į natūralią šnekamąją kalbą, vartojamą privačioje erdvėje, leidžia pamatyti kitas, dažnai netikėtas, kalbos galimybes ir ypatybes. Štai Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai jau ne vienus metus didelį dėmesį skiria sakytinei kalbai ir atlieka natūralios kalbos vartosenos tyrimus. Sakytinės kalbos tyrimai yra išskirtinė šio universiteto mokslininkų veiklos sritis, į kurią įtraukiami ir humanitarinių mokslų studentai. Pavyzdžiui, šiuo metu baigtas kurti natūralios kalbos duomenų šaltinis – Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas, kurį sudaro šnekamosios kalbos įrašai, paversti rašytiniu tekstu (sakytinistekstynas.vdu.lt sukurtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą "Šiuolaikinė sakytinė lietuvių kalba: leksikos ir gramatikos tyrimas tekstynų lingvistikos metodu" LIP-085/2016, vadovė – doc. dr. L.Kamandulytė-Merfeldienė). Pokalbių įrašai net kelerius metus buvo atliekami įvairioje aplinkoje – įrašinėtojų pažįstamų ir draugų namuose bei viešose vietose – gatvėje, kavinėse, parduotuvėse, poliklinikose, kirpyklose ir panašiai. Visi surinkti įrašai buvo klausomi ir kompiuteriu suvedami į rašytinę formą, tam, kad, naudojantis kompiuterinėmis programomis, būtų galima atlikti įvairią statistinę analizę. Šiuo metu tekstynas yra pasiekiamas ne tik jį kūrusiems mokslininkams, bet ir visiems interneto vartotojams: juo jau naudojasi tyrėjai, studentai, atlikdami mokslinius kalbos tyrimus, galėtų naudotis ir mokytojai, rengdami kalbines užduotis, pagrįstas natūralia vartosena, mokiniai, ieškantys tikrų kalbos vartojimo pavyzdžių.

Taigi būtent sakytinės kalbos tyrimai suteikia galimybę kritiškai įvertinti gramatikose, vadovėliuose, žodynuose pateikiamas tiesas, pamatyti įvairias kalbos vartojimo galimybes ir tendencijas.

Reikia paminėti, kad pasaulyje jau seniai atsigręžta į sakytinę kalbą: remiantis natūralios vartosenos pavyzdžiais, yra sudaromi žodynai, rengiamos gramatikos (netgi vadinamos sakytinės kalbos gramatikomis), teikiamos rekomendacijos kalbos vartotojams. Lietuvoje iki šiol neturėjome didelio ir išsamaus įvairias kalbos atmainas atspindinčio tyrimų šaltinio, todėl ir mūsų kalbos mokslas daugiausia buvo orientuotas į rašytinę kalbą ir jos taisykles. Juk ne tik žodynuose, gramatikose, bet ir mokykliniuose vadovėliuose pateikiamos raštingumo ar kalbos sistemos mokymo užduotys apima grožinės literatūros pavyzdžius, nerealius, sukurtus sakinius, kurie iš tiesų neredaguotai natūraliai kalbai nėra būdingi. Taigi būtent sakytinės kalbos tyrimai suteikia galimybę kritiškai įvertinti gramatikose, vadovėliuose, žodynuose pateikiamas tiesas, pamatyti įvairias kalbos vartojimo galimybes ir tendencijas. Pavyzdžiui, dažnai nustembama, kad gramatikose pateikiamas žodžių skirstymas į vienuolika kalbos dalių, kalbant apie sakytinę kalbą, nėra pakankamas – lieka nemaža dalis žodžių, nepriklausančių nei vienai iš tradiciškai suvokiamų kalbos dalių.

Analizuodami sakytinės kalbos pavyzdžius, studentai pastebi, kad gramatikose aprašyta žodžių tvarka iš tiesų yra būdinga tik rašytiniams tekstams, o sakytinėje kalboje pasakymai konstruojami pagal kitokius principus, kurie nėra nei netaisyklingi, nei geresni ar blogesni už aprašytus gramatikose. Pastebimos ir įvairios ypatybės, kurios tradiciškai suvokiamos kaip netaisyklinga vartosena, tačiau sakytinei kalbai yra reikalingos ir netgi būtinos, pavyzdžiui, kalbos šiukšlėmis laikomi nuolat kartojami pertarai (garsiniai – mmm, aaa, semantizuoti – žinai, ta prasme) ne visada yra tik įpročio reikalas, kartais jie užpildo minties spragas, padeda kalbėtojui pereiti prie kito pasakymo.

Dažnai peiktini svetimų kalbų skoliniai kai kuriais atvejais yra vartojami motyvuotai, įvardijant realijas (pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų sąvokas), kurioms lietuviškų žodžių tiesiog neturime. Tokie vartosenos pavyzdžiai parodo, kad kalbos reiškinių skirstymas į taisyklingus ir netaisyklingus, tinkamus ir netinkamus yra santykinis, todėl kalbos moksle į įvairius reiškinius reikia žvelgti plačiau, išskiriant skirtingas rašytinės ir sakytinės kalbos vartojimo situacijas, analizuojant įvairios vartosenos pavyzdžius. Mokslininkų teigimu, įvairiapusį kalbos suvokimą prasminga ugdyti jau mokykloje, taip auginant įvairiapusiškai raštingą, skirtingus kalbos stilius įvaldžiusį, tikintį savimi ir savo kalba lietuvių kalbos vartotoją.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Pranciskus

Neveltui Merfeldienė, pasidavusi panašios Vaicekauskienės įtakai...Tarsi mūsų žymieji kalbininkai nesirėmė šnekamąja kalba, šalindami iš jos visokias šiukšles.

Patarimas

Prieš spausdindama ar viešindama straipsnį internete, duokite jį perskaityti savo kolegoms. Tekste dar yra klaidų...

Rega

O gal pamiršote,kaip laukdavome kalbos kultūrai ugdyti vaidybinės laidos,kurioje labai žaismingai vaidino Overaitė [atsiprašau,jei pavardę suklydau] ir Dapkus.O dabar nebeįmanoma ką nors panašaus suveikti?Juk žalos dėl to niekas nepatirtų.Atvirkščiai...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS