SOCIALDEMOKRATŲ NARAJAMA

Japonų literatūra neįsivaizduojama be Shichiro Fukuzawos knygos "Legenda apie Narajamą". Ir pats XX a. viduryje pasirodęs kūrinys, ir jo pagrindu sukurti filmai pelnė ne vieną apdovanojimą.

Auditoriją ir žiuri kaskart pavergdavo ne tik meninės raiškos priemonės, bet ir istorija apie senolę Orin, kuri, kad netaptų našta bendruomenei, pasiunčiama mirti atšiauriame Narajamos kalne.

Šios legendos gilus minoras nepavaldus laikui, tačiau XXI a. pilietis jo užburiamas leidžiasi tik akimirką, kol nepradeda mąstyti apie klasikinės žmogaus teisės sampratos dalimi tapusią teisę į orią senatvę ir, velniai griebtų, auklėjimo spragas. Atlikti savo sveikutėliams tėvams visuomeninę eutanaziją, prilygstančią fiziniam sunaikinimui, – tai gali tik tų gimdytojų, kurie nemylėjo savo vaikų, nematė juose savo gyvenimo tąsos, atžalos.

Lygiai ta pati problema jau seniai kankina ir Lietuvos partinę sistemą. Būti kuo svarbesniam savo partijoje, it aštuonkojui savo čiuptuvais apraizgyti kuo daugiau partijos bičiulių, po savo rašalo rūkeliu sumaniai paslėpti valstybinių bendrovių buhalteriją ir iš privataus verslo gaunamas megadovanas – metai iš metų būtent tai buvo svarbiausia politikams. Užuot rūpinęsi savo idėjų tęstinumu, auginę būsimuosius partijų pirmininkus, premjerus ir prezidentus, jie rūpinosi savo sočia šiandiena ir nenutrūkstama kadencijų valdžios institucijose tąsa. Logiškas tokio (ne)auklėjimo padarinys – situacija, kurią šiandien išgyvena socialdemokratai.

Pernykščiai Seimo rinkimai ir katastrofiškos derybos dėl koalicijos atskleidė, kad naujiems iššūkiams įveikti nebepakanka nei andai partiją iš pelenų prikėlusio Algirdo Mykolo Brazausko auros, nei jo senstelėjusių ugdytinių patirties. Naująjį partijos įvaizdį kurianti jaunoji jos vadovybė pasirodė esanti ne tik drąsi rizikuoti, bet ir nesiejama idėjiniais ryšiais su savo pirmtakais. Šiems belieka tik nuolankiosios Orin pasirinkimas: savanoriška politinė eutanazija. Arba bandymas išgyventi ypač atšiauriomis sąlygomis.