Lietuvos Vyriausybei sukako vieneri. Pediatrų terminais tariant, kūdikystė perkopta. Galima konstatuoti, kad vaikas nuo įprastos raidos tarsi ir neatsilieka – dantys sudygo (nors yra įtarimų, kad naujagimiui tik užgimus kai kurie įtakingi dėdės, turėdami savanaudiškų tikslų, įstatė dantų protezus).

Be to, vaikas ne taip seniai liovėsi ropojęs ir ėmė vaikščioti pats, tačiau vis dar griuvinėja. Bet galima ir pasidžiaugti – bando valgyti savarankiškai (šitai, beje, geriausiai sekasi), tačiau sauskelnių, regis, dar ilgai neatsisakys.

Kalbant apie psichinį vystymąsi, situacija – sudėtingesnė. Kaip įprasta tokiam amžiaus tarpsniui, išsivystė egocentrizmas, įžvelgiamos net sociopatinių bruožų užuomazgos (o tuo itin nepatenkinta dalis rinkėjų ir Prezidentė).

Taip štai apytiksliai būtų galima apibūdinti per metus ūgtelėjusią Vyriausybę. Nors nenuneigsime, kai kurie kabineto naujokai per tą laiką tikrai stengėsi laikytis itin svarbaus Murphy’io dėsnio: "Lipdamas aukštyn, būk geras žmonėms, nes jų prireiks, kai nusirisi žemyn."

Vis dėlto per tuos metus Vyriausybė buvo užsispyrusi ir "retu atveju leido faktams sutrukdyti kruopščiai apgalvotam blogam sprendimui" (dar vienas dėsnis).

Be to, atsakingai laikėsi Adlerio taisyklės, kuri liudija, kad "lengviau kovoti už savo principus, nei gyventi pagal juos", ir aiškiai suvokė Duko politinę žvalgą, kad "kiekviena reforma trunka tol, kol galingieji persigrupuoja".

Nenuneigsime, laikytasi ir Camerono dėsnio: "Sąžiningas politikas yra tas, kuris, papirktas vieno, neparsiduos kitam."

Reziumuojant: rinkėjams vertėtų įsisąmoninti Pero pastabą: "Vienintelis dalykas, kurio siekia politikai, tai – perrinkimas", o politikams – atkreipti dėmesį į Cezario maksimą: "Jeigu jums būtina pažeisti įstatymą, pažeiskite, bet tik tam, kad užgrobtumėte valdžią, visais kitais atvejais laikykitės įstatymų."