ŠVENČIŲ TRADICIJOS

Vaiko klausimas: kas yra Naujieji metai? Bandai atsakyti, kažką paistai apie datų pasikeitimą, apie tai, kad Žemė darsyk apsisuko aplink Saulę. Vaikas vėl klausia: o pati Saulė aplink ką nors sukasi? Ne, vaike, nesisuka. Vaikas: vadinasi, Saulėje nėra Naujųjų metų. Ne, ko gero, nėra.

O pas mus jie dar ir kaip yra, jų šventimo tradicijos sulygintinos su lietuviškų vestuvių tradicijomis, kai "graži mūsų šeimynėlė šiandien susirinko, sėdi mūsų šeimininkas prie stalelio linksmas". Linksmo šeimininko galva netrukus ilsėsis baltos mišrainės bliūde (esu tai matęs realiai), bet kol kas – šventė. Baltoji mišrainė čia neabejotina stalo karalienė. Rusai tą mišrainę vadina olivje (kas keista), o lietuviai – lietuviškomis salotomis (tai dar keisčiau), bet nieko čia baisaus, visai skanu. Su Rusija pompastišką Naujųjų šventimą sieja ir tai, kad būtent sovietmečiu Naujieji tapo kultine švente, norėta juos pateikti kaip atsvarą Kalėdoms. Juk ne per Kalėdas, o per Naujuosius pasirodydavo tokie personažai kai diedas marozas ir sneguročka.

Kitose šalyse (ne visose) Naujieji irgi švenčiami, tik kiek kukliau, be baltos mišrainės, silkės patale ir petardų.

Ir nieko čia baisaus, kuo daugiau progų džiaugtis ir švęsti – tuo geriau. Tik kai kurios šventimo tradicijos kvepia totalia provincija. Užstalės, kuriose prisivalgai dviem mėnesiams į priekį, dar visai nieko. O fejerverkų pomėgis jau kiek kitaip. Parsineša žmogus kiniškos produkcijos, pašaudo į orą ir džiaugiasi kaip valstietis, naują spragilą nusipirkęs. Ir niekam tai nerūpi, išskyrus artimiausią traumatologijos skyrių. O ką daryti žmonėms, kuriems tai nepatinka, arba gyvūnams, kurie to paniškai bijo? Skelbimų apie Naujųjų naktį pabėgusius šunis – apstu. Atrodo, gi žmogau, juk žinojai, kad taip bus, tai kokio mykolo tu tą šunį į kiemą išleidai? Bet ką daryti miesto paukščiams, kurie irgi bijo ir neturi jokio prieglobsčio? Vis daugiau šalių ima apskritai drausti fejerverkus (artimiausia jų – Lenkija), gal laikas ir mums jei ne drausti, tai griežtai reglamentuoti.

Tokios mūsų šventimo tradicijos, bet prisiminkime amerikiečių dirigentą Leopoldą Stokowskį sakius: tradicijos – tai tingumo atmaina. Nežinia, ar jos keičiasi, kol kas nepastebėjau. Kitose šalyse (ne visose) Naujieji irgi švenčiami, tik kiek kukliau, be baltos mišrainės, silkės patale ir petardų. Smagu gali būti ir visai kitu pagrindu, ir vis daugiau žmonių tai supranta.

Bet grįžkime pas vaiką, nuliūdusį dėl to, kad Saulėje nėra Naujųjų. Kitas vaiko klausimas: o tai Saulėje gyvena kokie nors žmonės? Susimąsčiau. O jei gyvena? Jei taip – kokie jie, tie Saulės žmonės?