Šventės baigėsi. O juk lauki šv. Kalėdų ir Naujųjų metų kaip pačių ryškiausių švenčių metuose, nešioji savyje viltį kažko gero ir gražaus. Šventės ateina, tačiau kažkaip greitai praeina, nespėjus net suvokti, ar vyksta tai, ko tu laukei ir tikėjaisi.

Emocijoms nuslūgus, protu imi suvokti, kad šventės yra tam tikra socialinė konvencija, t.y. sutarimas, kad taip turi būti. Žmogus negali ištisai dirbti, reguliarios šventės yra būtinos. Naujųjų metų pradžia būtent sausio 1 dieną taip pat yra sutarimas, atsiradęs Senovės Romoje ir tapęs priimtinu krikščioniškosios civilizacijos tautoms. Juk kitų civilizacijų tautos naujųjų metų pradžią skaičiuoja kitaip.

Tam tikras socialinis sutarimas yra ir tai, kad metų sandūroje reikia apžvelgti nueinančiuosius metus ir bandyti paspėlioti, kas laukia mūsų naujaisiais metais. Gaunasi visai įdomi nuomonių puokštė – juk nebūna vieno vienintelio praėjusių metų vertinimo, o prognozės dėl ateinančių metų būna dar margesnės.

Turbūt ryškiausias praėjusių metų įvykis yra eurų atsiradimas mūsų piniginėse ir bankų sąskaitose. Savo gražiuosius litus turėjome nuo 1993 metų, su jais užaugo ištisa karta mūsų tėvynainių, litai buvo svarbus mūsų valstybingumo simbolis, su kuriuo nebuvo lengva atsisveikinti.

Atsisveikinimą dar apkartino ir visuotinis kainų kilimas. Psichologijoje yra terminas „kognityvinis disonansas“, nusakantis prieštaringos informacijos sukeltą būseną. Ar ne tokioje būsenoje esame dabar atsidūrę, kai Statistikos departamentas tvirtina kainas pakilus nedaug, bet mūsų akys mato, o protas patvirtina naujas, „džiuginančias“ kainas? Kuo tikėti – Statistikos departamentu ar savo akimis ir protu?

Ar galime kaip nors paveikti kartais protu nesuvokiamą kainų augimą? Galime, tačiau turime tik dvi poveikio priemones – pirma, nepirkti visai ir, antra, pirkti tik iš tų, kurie prašo mažiausios kainos. Mes, pirkėjai, turime visomis keturiomis paremti parduodančiuosius pigiausiai, nes padidėjusi apyvarta yra mūsų atsidėkojimas jiems už mažiausias kainas. Kaip pavyzdį galima nurodyti „Jozita“ degalines, kuriose degalai automobiliams praėjusiais metais buvo pigiausi visoje šalyje, todėl eilės prie jų driekėsi šimtus metrų.

Kitas praėjusių metų įvykis, kurį būtina paminėti, yra pirmieji tiesioginiai merų rinkimai. Tai didelis žingsnis pirmyn jaunos mūsų demokratijos raidoje, nes tik taip mes galime atrasti ir išsiugdyti ryškius, charizmatiškus politinius lyderius. Stiprūs politikai yra būtinybė, nes politikų paskirtis demokratinėje visuomenėje yra derinti skirtingus interesus – ypač tarp verslo ir samdomojo darbo. Blogai atliekantys šį darbą turi būti pašalinti iš politikos lauko, o gerai dirbantys bus perrenkami, žinant, kad jie privalės pateisinti gautus balsus konkrečiais darbais.

Prognozės dėl šių metų neįmanomos be geopolitinio konteksto. Jau pernai tapo aišku, kad V. Putino režimas įžengė į karo taką, iš kurio išeiti jis jau negali. Karas su Rusiją supančiais priešais liko vienintelė priemonė, kurios pagalba V.Putinas gali pateisinti savo valdžią, nes taikos atveju jis neturės ką atsakyti rusams, kodėl jo valdymo metu Rusija tapo ir ekonomiškai, ir technologiškai atsilikusia valstybe.

Svarbiausias mūsų politinis įvykis šiais metais – Seimo rinkimai. Panašu, kad daugiausia mandatų laimės socialdemokratai, intriga yra tik ta, su kuo jie sudarys valdančiąją koaliciją – su „darbiečiais“ ar liberalais.

Tačiau tokį politinį spėliojimą gali nutraukti Kremliaus televizijos kanalai, iš kurių staiga sužinosime, kad Lietuvos kariuomenė užpuolė Kaliningrado sritį ir kad rusų kariuomenė didvyriškai atstūmė užpuolikus iki Klaipėdos ir ją užėmė. Suprantama, gynybos tikslais.

Palinkėkime vieni kitiems, kad nei šiais, nei jokiais kitais metais tokių naujienų neišgirstume.