SVETIMŲ EMOCIJŲ PRIEBLANDOJE

Vienas įdomiausių pretendentų šių metų "Oskarų" sąraše – Steveno Spielbergo istorinė drama "Valstybės paslaptis" ("The Post"). Juostoje pasakojama apie vadinamuosius Pentagono dokumentus. 1971 m. laikraštis "The New York Times" paviešino buvusio valstybės analitiko Danielio Ellsbergo (1931, filme vaidina Matthew Rhysas) neteisėtai pasisavintą JAV gynybos departamento archyvą, susijusį su Amerikos veiksmais Vietname nuo 1945-ųjų iki 1967-ųjų.

Medžiaga buvo surinkta ir suarchyvuota Roberto McNamaros (1916–2009) iniciatyva. Pastarasis buvo ilgametis JAV gynybos sekretorius (nuo 1961 iki 1968 m.), ėjęs šias pareigas prezidentaujant Johnui F.Kennedy (1917–1963) bei Lyndonui B.Johnsonui (1908–1973). Tuo pat metu R.McNamara buvo vienas svarbiausių Vietnamo karo architektų. "Pentagono dokumentus" jis ruošė slapta, kaip šaltinį būsimiesiems istorikams, politikams ir diplomatams.

Nemažą dalį paskutinių savo gyvenimo dienų R.McNamara skyrė saviplakai, tad nesunku atspėti, jog minėtą archyvą jis rengė savo sąžinei nuraminti. Tam buvo skirtas ir "Oskarą" laimėjęs dokumentinis filmas "Karo rūkas: vienuolika pamokų iš R.McNamaros gyvenimo" ("The Fog of War: Eleven Lessons from Life of Robert S.McNamara", 2003). "Valstybės paslaptyje" ši įdomi ir svarbi asmenybė pateikiama, kaip siaubingų klaidų pridaręs, bet itin atgailaujantis ir atleidimo laukiantis žmogus (vaidina Bruce‘as Greenwoodas).

Pati archyvo informacija nebuvo itin pavojinga, tačiau patekusi į viešumą sukėlė nemažą triukšmą, mat tuo metu savo piką išgyveno ir Gėlių vaikų siautėjimas, tad viskas, kas susiję su Vietnamo karu, gebėdavo itin įaudrinti visuomenę.

"Valstybės paslaptyje" daug dėmesio skiriama ir tuomečiam JAV prezidentui Richardui Nixonui (1913–1994). Trisdešimt septintasis JAV prezidentas taip ir nepasirodo juostoje, tačiau apie jį visą laiką kalbama (vienareikšmiškai negatyviai). Naujausias S.Spielbergo filmas šiuo klausimu nėra išmintis ir laikosi ilgalaikės popkultūros tradicijos. Nėra kito politiko JAV ir pasaulio istorijoje, kuris būtų toks nekenčiamas ir jau daugelį metų įamžinamas vien negatyviai. Žiūrintys Holivudo filmus, serialus, besidomintys muzika, literatūra, istorija ir kitomis JAV kultūros sritimis tą nesunkiai turėjo pastebėti.

Bet ar iš tiesų Dickas (Richardo mažybinė forma) to nusipelnė? Ar jis iš tiesų buvo toks blogas? Juk net šiurpiausi politiniai monstrai – Aldolfas ir Josifas turi būrius ištikimų gerbėjų. Ar tai reiškia, kad R.Nixonas savo darbais juos pralenkė? Šio politiko valdymo laikotarpis siejasi su daugybe kontroversiškų įvykių ir procesų. Iš savo pirmtakų R.Nixono administracija (kurioje netrūko spalvingų asmenybių, pvz. Henry Kissingeris) paveldėjo Vietnamo karą bei įvairias socialines problemas, kurioms spręsti padarė nemažai prieštaringai vertinamų žingsnių.

Vietnamo kare vienas kontroversiškiausių veiksmų buvo JAV pajėgų įsiveržimas į kaimyninę Kambodžą, siekiant užklupti Šiaurės Vietnamo komunistus iš šono. Visas kortas dar labiau sumaišė Gėlių vaikų maištas JAV Kento universitete. Jo metu jauni nacionalinės gvardijos nariai nušovė keturis savo bendraamžius. Nepaisant to, Vietnamo karas baigėsi valdant būtent šiam prezidentui. Taip pat būtent R.Nixono valdymo metu įvyko perversmas Čilėje, atvedęs į valdžią Augusto Pinochetą (1915–2006). Prie to prisidėjo atvira JAV tarnybų veikla bei R.Nixono administracijos sprendimai.

Lemiamas įvykis, išvertęs R.Nixoną iš posto, – vadinamasis Watergatas (1972 m.). Vieną naktį demokratų partijos būstinėje, Watergato viešbutyje, buvo sugauti įsilaužėliai, montavę pasiklausymo įrangą. Netruko paaiškėti, jog tai žmonės, susiję su R.Nixono aplinka. Žurnalistų ir teisėsaugos tyrimų metu surinkta informacija leido suprasti, jog prezidentas veikiausiai žinojo apie šią savo šalininkų veiklą, suprato, kuo tai gresia, bet vis tiek jų nesustabdė. R.Nixonui grėsė apkalta, tačiau jis nusprendė pasitraukti pats.

Prie neigiamo R.Nixono įvaizdžio prisidėjo ir jo asmeninės savybės bei su masėmis prasilenkiantis požiūris į tam tikrus reiškinius, kad ir tuos pačius Gėlių vaikus. T.y., R.Nixonas buvo vienas tų prezidentų, kuris nesistengė būti visuomenės troškimų simuliakru. Jis pasirinko sprendimą būti savimi – kiek grubiu, senamadišku ir storžievišku, kietakakčiu amerikiečiu.

Visas šis popkultūros negatyvumas užgožia objektyvią realybę ir neleidžia įvertinti kitos šio prezidento veiklos pusės. Tai padaryti svarbu, mat visi R.Nixono administracijos priimti sprendimai turėjo ilgalaikių pasekmių, liečiančių net ir dabartinę politiką. Vidaus politikoje R.Nixonas sustiprino socialinio draudimo išmokas, įvedė minimalų mokestį turtingiesiems ir užtikrino minimalias pajamas skurstantiems. Jo prielankumo dėka buvo sukurtos Vartotojų apsaugos ir Aplinkos apsaugos komisijos bei mestos ypatingai didelės pajėgos kovoje su nusikalstamumu. Jis netgi bandė įvesti kažką panašaus į dabartinę "Obamacare". Užsienio politikoje vienas svarbiausių R.Nixono administracijos pasiekimų, turėjusių ilgalaikių padarinių – santykių su Kinija atšildymas.

Prezidento bendražygio H.Kissingerio dėka sugebėta įlįsti "pro rakto skylutę", susidariusią pašlijus SSRS bei Kinijos ryšiams. Reikėtų konstatuoti, jog R.Nixono ir jo administracijos įvaizdis popkultūroje nėra susijęs su objektyvia realybe. Jis sietinas su subjektyviomis žmonių emocijomis, kurie tais laikais buvo jauni (dabar jiems per 70 m.). Šie istoriniai įvykiai yra tiesiogiai susiję su jų svajonėmis, lūkesčiais, potyriais, džiaugsmais ir vargais. Tai verta dėmesio, jeigu kūrėjas bando perteikti visą to laikotarpio nuotaikų ir gyvenimo realijų mozaiką.

Vertinant konkrečias asmenybes (R.Nixoną arba R.McNamarą), jų veiklą, priimtus sprendimus arba procesus (Vietnamo karą), negalima vadovautis svetimomis emocijomis, o būtina atsižvelgti į bendrą kontekstą ir ilgalaikes tų veiksmų pasekmes. Tai svarbu suvokti, norint netapti daržove šiame informacijos pertekliaus bei melagysčių ir manipuliacijų vešėjimo amžiuje.