TAPŠNOKLIŲ PAMINKLAI

Paminklomanija tęsiasi, tuoj turėsime paminklą Jonui Vileišiui. Nors šiek tiek balvonas, šis paminklas tikrai ne pats blogiausias, tik jam siūlomos reprezentacinės miesto vietos visai netinkamos. Bet pakalbėkime apie kitą objektą, kai kurių institucijų suvokiamą kaip paminklą – mūsų kalbą.

Vyriausiosios lietuvių kalbos komisijos ir Kalbos inspekcijos sprendimai neretai tampa nuostabos ir anekdotų šaltiniu, šios institucijos į kalbą žiūri kaip į nepajudinamą stabą, kai ji turėtų atsinaujinti kasdien. Ir "atnaujinama", negali sakyti, kad ne. Štai vietoj cepelinų (kūrybingas pavadinimas) turime didžkukulius, o vietoj steiko – didkepsnį (didelis kepsnys gali būti ne vien steikas). Panašios logikos vedami picą turėtume vadinti didpapločiu, tik kaip pavadinti joje esančius jalapeną ir mocarelą? Nors ir tokius dalykus jau siūloma pervardyti, tarkim, vasabius – pipirkrieniais, ir tai tikrai niekam nebus suprantama.

Kadaise visur buvo įsigalėję mėsėčiai. Kas tie mėsėčiai? Ogi koldūnai. O jei koldūnai su grybais, tai turbūt grybėčiai?

Siūloma prekybcentrį vadinti didcentriu, kuo tai geriau – neaišku. Bet daugiausia kebeknės – kulinarijoje ir kompiuterijoje, nespėja naujadarų kūrėjai visko aprėpti. Siūlymas liečiamąjį ekraną vadinti tapšnokliu paprasčiausiai juokingas, kodėl tuomet liečiamoji pelė – ne tapšnoklis?

Kas tie mėsėčiai? Ogi koldūnai. O jei koldūnai su grybais, tai turbūt grybėčiai?

Esama ir semantinio pobūdžio priekabių, tarkim, negali būti "gili mintis" ar "gilus miegas", gilus gali būti tik šulinys, miegas turi būti kietas. Tačiau ir kietas juk turėtų būti tik akmuo ar sudžiūvęs batonas, jei jau taip. Ir Maironis ("Jo gilią mintį težino Dievas"), pasirodo, nemokėjo lietuvių kalbos.

Daugiausia vargo dėl svetimžodžių vertimų. Pastarųjų daugybė, visose srityse, o kalbos komisijos siūlymai čia sukelia tiek maišaties, kad nors rėčiu semk. Rusijoje nevartoti svetimžodžių pasiūlė netgi patriarchas Kirilas. Tuomet internautai jam priminė, kad ir "patriarchas", ir "Kirilas" yra svetimžodžiai.

Šiaip ar taip, kalba yra tam, kad žmonės susikalbėtų, o ne kad stovėtų kaip tapšnoklio paminklas reprezentacinėje vietoje, į kurią ateitume pavalgyti mėsėčių.