TAUTIŠKUMO SKONIAI

Rinkimų trasoje įsibėgėjusi Lietuva turi didesnį galvos skausmą. Todėl negirdom praleistas Savivaldybių asociacijos pranešimas apie kalbos tvarkytojų nerimą dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimto sprendimo atsisakyti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo. Už viešąją kalbą atsakingi savivaldybių darbuotojai įspėja, kad tai žingsnis atgal, pataikavimas paviršutiniškumui, o jų darbas telieka jų pačių reikalas.

Neva revoliuciniam žingsniui išlaukta tinkamo momento: 2017-ieji buvo Lietuvių kalbos kultūros metai, praėjusiais nuošė Valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimo banga, o dabar jau galima atleisti vadžias. Kalbos tvarkytojai padėjo į šalį finansinį vėzdą ir siūlo mums, t.y. visuomenei, draugišką susitarimą: "Pasistenkite pajusti atsakomybę už kalbą ir puoselėti ją." Čia kaip vaikui: atlapojai kiemo vartelius, už kurių pilna pagundų gatvė, ir liepi niekur neiti...

Ta "atsakomybė" jau sunokino vaisių. Smuktelėjęs raštingumo lygis, informacinių technologijų terminijos intervencija, eurogenų modifikacijos, nususęs kalbos vaizdingumas – šiandienės kalbos smegduobės, kurių daugelis nenori pastebėti arba pridangsto šiaudais, kad ne taip akis badytų. Taip, tiesa: jokia kalba, net ir lietuvių – seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, nėra trapus muziejaus eksponatas. Niekas neprašo jos išgryninti iki krištolinio tyrumo ar suginti į ankštą normiškumo gardelį, tačiau kai išgirstame, kad mokyklas baigę mokiniai vidutiniškai komunikuoja 300 žodžių, kurių trečdalis – svetimžodžiai, jaustukai, ištiktukai, telieka pasakyti – cool.

Lietuva turi unikalų pasaulyje "Didįjį lietuvių kalbos žodyną", talpinantį daugiau kaip 11 mln. žodžių. Tai gyvasis šalies turtas, bet ar jaučiamės turtuoliai? Kas pasaulyje išsilydžiusiems tautiečiams yra gimtoji kalba? Ar tik ne kambarinės šlepetės, kurių prie svečių neištraukiame?.. Jau šiandien turime daugybę pavyzdžių, kai antrosios kartos atstovai lietuviškai – nė bum bum!

Beveik tris dešimtmečius minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną išmokome Kovo 11-ąją paversti džiugia švente. Išdidžiai mosuojame vėliavytėmis, puošiamės lietuviškumo ženklais, o ar kalba į tautinio pasididžiavimo meniu patenka? Juk valstybė bando pasakyti, kad tai – kiekvieno asmeninis reikalas. Ir skonis.