Potvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis), fronte – šimtai dezertyrų, nepagydomai apsirgo draugas čečėnas, o dar amerikiečiai su savo milijardininės vertės parama didžiausiam priešui – ir visa tai artėjant gegužės 9-ajai – svarbiausiai visai šaliai dienai. Kas gali būti blogiau?

Ir tai dar ne viskas. Štai jau trejus metus stringant Ukrainos „denacifikacijai“, šiemet teko atsisakyti „Nemirtingojo pulko“ žygio fiziniu formatu. Esą svarbiau – visuomenės saugumas (reikia juk parodyti empatiją saviems bent tokiu būdu).

Kitaip tariant, ant Kremliaus kuorų pakibo komunikacinė krizė. Situaciją išgelbėti: valdinius nuraminti ir paties pačiausio autoritetą sustiprinti beigi reputacinį mundurą išskalbti galėjo tik velniukas iš tabokinės. Atrankos būdu tuo velniuku tapo gynybos viceministras Timūras I. (nieko asmeniško, tiesiog šiam metui jis tinkamiausias pretendentas), atitiko visus kriterijus – turi silpnybę pakišoms ir viešiems pinigams. Liaudžiai nuraminti šitos aukos – kovos su korupcija – kol kas turėtų pakakti.

Tik štai Timūras (ne tas iš socrealistinės apybraižos, kuris turėjo savo būrį, o auksinis Kremliaus brolijos vaikinas) nenori būti iešmininku ir kaltės ėmus itin didelio masto kyšį nepripažįsta. Bet šitai jau ne jo valioje, nes reikalu užsiima karinė kontržvalgyba. O tai reiškia, kad kyšis čia ne svarbiausias kaltinimas. Valstybės išdavystė – štai koks Damoklo kardas pakibo virš Timūro galvos. Taip, išdaviko demaskavimas – pati geriausia rezoliucija belaukiant pergalės dienos.