TOTALINIO SUŠUNĖJIMO EFEKTAS

Kodėl mūsų žmonės šunis myli labiau nei vienas kitą? Juk kasdien regime, kaip socializuoto zoofilų klano atstovai myluojasi su savo augintiniu mieliau nei su teisėtu sutuoktiniu.

Ką čia sutuoktinis – keturkojis nei būna girtas, nei svetimauja, nei plevėsuoja po butą vienais "triusikais". Todėl ta buitinė zoologija tampa tokia jausminga, kad jos net nepalyginsi su tais santykių protezais, kuriais primityvių juslių pagrindu sukurptose santuokose ramstomas tarpusavio ryšys.

Visą tą fiziologijų zooparką dar būtų įmanoma toleruoti, tačiau, kai keturkojai kėsinasi ėsti vaikus, ateina laikas labai rimtai apie tai prašnekti. Įvykis Šilutėje, po kurios gatves dobermanas tąsė apgraužtą kūdikio lavoną, – pernelyg didelė kaina už totalinį visuomenės sušunėjimą. Pernelyg atsainus požiūris į agresyvių veislių šunis pagimdė visuotinį nebaudžiamumo jausmą, nes žmonės taip ir nesuprato, kad jie laiko ginklą, kuris vis tiek vieną dieną turi iššauti. Štai ir iššovė, kol dobermano šeimininkas ieškojo 2,36 promilės ryšio su kosmosu.

Ir jokie čia aiškinimai, kad į šunį buvo mėtomos petardos, kad jis buvo alkanas, nėra joks pateisinimas to, kas įvyko. Kaltas ne tik šuo (kodėl jis iki šiol neutilizuotas?), bet pirmiausia iki tokios situacijos degradavę jų šeimininkai, kurie net negali paaiškinti, kodėl jiems apskritai tas plėšrus padaras reikalingas.

Aviganių, dobermanų, dogų, pitbulių ir kitų baisybių laikymas juk išvis nėra niekaip pateisinamas, tokių gyvulių civilizuotoje visuomenėje net neturėtų būti. Jei jų vis dėlto yra, tai kas dedasi tų mūsų žmonių galvose?

Pasiekta situacija, kai kiekvienas gyventojas tampa potencialia plėšrūnų auka, nes turėję paįvairinti mūsų gyvenimą keturkojai pasidarė kasdieniu mirties pavojumi.