UŽ VAIKĄ – PO KILBUKĄ

Vyriausybės darbotvarkė pagaliau pasiekė tą programos eilutę, kurioje kalbama apie vaiko pinigus. Kiek jų galiausiai atseikėtų, kol kas nesutaria ne tik pozicija su opozicija, bet ir patys valdantieji: minimos sumos – nuo 150 eurų už kiekvieną vaiką kas mėnesį (Seimo pirmininkas) iki 30 eurų (premjeras) – diskusiją paverčia kažkokiomis derybomis turguje.

Tačiau klausantis šios skaičių ekvilibristikos kyla vienut vienintelis klausimas: kodėl mums, it tam ubagui, užuot davę meškerę, politikai kiša kilbuką? Kad išmelstų gimdyti Lietuvos piliečius ar vis dėlto, kad apramintų sąžinę ir galėtų prie vieno Vyriausybės programos punkto nupiešti dailų pliusą?

Formaliai teigiama, kad parama vaikus auginantiems tėvams norima pagerinti demografinę situaciją – vienai šalies moteriai tenkančio 1,7 vaiko (2015 m.) statistinį kiekį padidinti iki 1,9 (2020 m.). Tačiau būdas auginti gimstamumo rodiklius – beje, toli gražu ne prasčiausius ES – pasirinktas veikiau iš nevilties, kad nerandama vaistų, galinčių sustabdyti migracijos plitimą. Tik ar ją sustabdytų numestas kilbukas? Vargu. Net jei gimtų, statistikų žargonu kalbant, 0,2 vaiko daugiau, iš lietuvių svajonių nedingtų žuvų fabrikai Norvegijoje. Juolab tolima perspektyva gauti kad ir 100 eurų už vaiką nuo emigracijos nesustabdytų tų Nacionalinio egzaminų centro apklausoje dalyvavusių dabartinių aštuntokų, kurių jau net 43 proc. ateitį sieja su užsieniu.

O ką daryti, kad Lietuva ne tik neišsivaikščiotų, bet ir apskritai neišnyktų, atsakymo galima paieškoti prie ugdymo įstaigų, kur naktį prieš registracijos pradžią budi atžaloms gero išsilavinimo siekiantys tėveliai.

Vienas naujausių Lenkijos, į Lietuvą panašios savo migracine patirtimi, sociologinių tyrimų atskleidė, kad absoliuti dauguma lenkų jau negalvoja artimiausiais mėnesiais ieškoti darbo Vakaruose ar emigruoti. Priežastys – pasikeitę prioritetai: svarbą atgavę bendruomeniniai ryšiai; suvokimas, kad kokybiškai įsikurti kitoje valstybėje kainuoja brangiai; augantis kvalifikuotos darbo jėgos poreikis pačioje Lenkijoje. Akivaizdu, kad tai – raktas ir į mūsų emigracijos problemos sprendimą.

O ką daryti, kad Lietuva ne tik neišsivaikščiotų, bet ir apskritai neišnyktų, atsakymo galima paieškoti prie ugdymo įstaigų, kur naktį prieš registracijos pradžią budi atžaloms gero išsilavinimo siekiantys tėveliai. Lopšeliai ir patiems mažiausiesiems, visos dienos mokyklos, tikrai solidus, o ne vos sukrapštytas mokinio krepšelis, daugiau pedagogų ir daugiau galimybių jiems kelti kvalifikaciją, ne išimtinai, bet visuotinai gerbiamos dirbančių tėvų teisės – sąrašą tikrai galima tęsti. Tik vieno dalyko jame tikrai nebūtų – menko 30 eurų vertės kilbuko.