Pats birželio vidurys – dar viena su gedulo ženklu atmintina diena, kasmet bylojanti ir primenanti apie raudonojo tvano pradžią, kuris kadais užtvindė laisvą respubliką pusšimčiui metų, nušluodamas – kaip nūnai Dniepro vanduo viską pakeliui po Kachovkos užtvankos sugriovimo – šviesiausius protus, didžiausius talentus ir tiesiog laisvos šalies piliečius, o tie, kurie išgyveno šioje groteskiškoje Nojaus arkoje ir prisitaikė prie bolševikinės ekosistemos, ilgam apsikrėtė raudonuoju maru (kai kurie netgi genetiškai šią negalią ėmė perdavinėti savo palikuonims).

Vis dėlto tuokart didieji pasaulinių revoliucinių perversmų genijai nenumanė, kad kiekvienam užkratui, kaip gamtoje, taip ir visuomenėje, ilgainiui natūraliai randasi priešnuodis. Tik kol jis atsirado, aukojimas buvo šiurpokas.

Tereikėjo pirmo žingsnio, pirmos išdavystės, silpnumo akimirkos, naiviai viliantis, jog raudonasis žvėris tuo pasitenkins.

Netgi ir po visų šitų laisvės lobotomijų kažkam vis dar regisi, jog „prie ruso“ buvo gyventi geriau. Gal abejojantiesiems būtų prasminga trumpa ekskursija į Ukrainą?

Gal jiems vis dėlto pakaks K. Skučo ir A. Povilaičio? Ne, nepakako. Šių garbių valstybininkų pavardėmis sąrašas į golgotą tik prasidėjo, po jų nutįso tūkstančiai tų, kurie turėjo būti sunaikinti, nes netiko naujai „tobulai“ sovietinei Lietuvai. Ir tai buvo tik aukojimų pradžia, dar laukė 50 nuolankios vergystės metų, apsimetant laimingiausiais pasaulio šalies piliečiais, o tie, kurie nesijuto laimingi, rasta, kaip nesunkiai tai patvarkyti. Tam tikslui ir sukurta žmogėdriška sovietijos piliečių pataisos sistema, pradedant psichiatrijos ligoninėmis ir baigiant gulagu.

Tačiau netgi ir po visų šitų laisvės lobotomijų kažkam vis dar regisi, jog „prie ruso“ buvo gyventi geriau. Gal abejojantiesiems būtų prasminga trumpa ekskursija į Ukrainą?