VARGUOLIAI VERKIA IR DĖL SVOGŪNŲ LUKŠTŲ

Turėtume pripažinti, kad prieš Velykas dažniausiai kalbame ne apie Jėzaus prisikėlimą, bet apie margučius: kas kiek suvalgo, kaip dažo? Socialinių tinklų eroje tokiems išvis dabar lengva. Vieni su kitais dalijasi dažymo būdais ir kitomis jiems maloniomis smulkmenomis.

Bet net ir tokiame fone praėjusios Velykos buvo išskirtinės – Lietuvoje kilo iki tol dar neregėtas ažiotažas dėl svogūnų lukštų kainos.

Kažkas kažkurioje krautuvėje užmatė lukštų ir dirstelėjo į jų kainą. Kaip visada tokiais atvejais būna, aktyvistas neįžiūrėjo, kad kaina nurodyta kilogramais, o gali būti ir taip, kad žmogelis supratimo neturėjo, kiek tie lukštai sveria, todėl ir paleido kakarinę ant viso lietuviško feisbuko: „Vagys, štai kokias kainas užlaužė!“

Per feisbuką ritosi teisėto pasipiktinimo bangos. Lukštų kaina tauta piktinosi taip, tarsi tai būtų „gyvenk arba mirk“ klausimas. Tik vienas kitas bandė paprotinti teisuolius, bergždžiai siekdamas atkreipti dėmesį į tai, kad kaina už kilogramą. Kurio turbūt pakaktų visiems Karoliniškių arba Viršuliškių margučiams nudažyti.

Erzelio dėl svogūnų lukštų galima būtų ir neprisiminti. Bet svogūnų lukštai nebuvo vienintelė „pirmo būtinumo prekė“, dėl kurios tauta prieš Velykas ir net po Prisikėlimo, kai krikščionys paprastai džiaugiasi dėl to, kad Kristus prisikėlė, kėlė bangas.

Paskui svogūnų lukštų kainą nuvilnijo pasipiktinimas ir dėl gramo šafrano kainos. Šafranas iš tiesų brangus daiktas. Kaip ir triufeliai (trumai) ar kitos geros virtuvės mandrybės. Tik ar jums iš tiesų kasdien reikia šafrano, svogūnų lukštų ir trumų? Ko gero, mintys dažniausiai sukasi apie duoną kasdienę, mėsą, daržoves, gal dar cepelinus.

Bet šūkaujame ne dėl mėsos. Prieš metus Lietuvoje buvo kilęs žodžių karas ir dėl kalafiorų. Dėl jų kainų riejosi garsiausi mūsų dainininkai, artistai, ministrai ir milijonieriai. Ką tokios batalijos sako apie mūsų visuomenę?

Tik vienas kitas bandė paprotinti teisuolius, bergždžiai siekdamas atkreipti dėmesį į tai, kad kaina už kilogramą. Kurio turbūt pakaktų visiems Karoliniškių arba Viršuliškių margučiams nudažyti.

Pirmoji žinia nėra bloga. Tai rodytų, kad visai neblogai gyvename. Na, bent jau nemaža visuomenės dalis gyvena gerai, jei iki pilnos laimės stinga tik pigesnio šafrano, tokių pat svogūnų lukštų ar kalafiorų.

Kita žinia – ne tokia gera. Todėl, kad niekas, išskyrus vieną pastabų Vilniaus liberalą, į svogūnų lukštų kainą, nesureagavo taip, kaip turėtų reaguoti laisvos šalies pilietis. Kur problema?

Nelaisvam, nekūrybiškam žmogui didelė svogūnų ar kalafiorų kaina yra problema. O juk tai turėtų būti tik dar viena galimybė užsidirbti.

Kuo skiriasi amerikiečiai nuo lietuvių? Lietuviai, pamatę, kaip brangiai kainuoja svogūnų lukštai, dieną naktį liejo pyktį feisbuke, o amerikiečiai džiaugtųsi radę puikią idėją verslui kitiems metams. Ne tik amerikiečiai – žydai, graikai, armėnai, lenkai, kas tik nori, bet tik ne lietuviai.

Štai jums ir papildomas atsakymas, kodėl blogai gyvename. Jei kas nors, tavo manymu, kainuoja per brangiai, išnaudok tai savo naudai, o ne zyzimui, nes jei taip, tai mums visą laiką reikės bėgti ten, kur žmonės ne zyzia, o išnaudoja pasitaikančias galimybes, net jei tai yra tik banalūs svogūnų lukštai. Kaip sako sena lietuviška patarlė, durną ir bažnyčioj muša.

Kita priežastis, kodėl blogai gyvename, yra dar fainesnė. Prie tokios išvados buvo galima prieiti po to, kai Velykų dieną Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje V. Vaičiūnienė iškilmingai pranešė, kad vieno garsiausių kada nors Lietuvoje gimusių rašytojų ir kino režisierių T. Konwickio gatvė kaime šalia Vilniaus nepažeidžia įstatymų!

Jei bandytume kirsti lažybų, kas kvailiau – ar tai, kad feisbuko vartotojai pakibo ant svogūnų lukštų kainos, ar tai, kad aukšta Vyriausybės valdininkė neturi žalio supratimo, kas toks buvo T. Konwickis, statyti ant svogūnų lukštų nebūtų labai išmintinga.