Viskas arba nieko | KaunoDiena.lt

VISKAS ARBA NIEKO

Kuo ilgiau mindau žemelę, tuo stipriau pradedu tikėti: tam tikri žodžiai, ypač žmogiškųjų santykių srityje, turėtų būti tabu. Jų vartojimas galėtų būti griežtai sankcionuotas, o už pražangas reikėtų keletui valandų nueiti į savo kambarį ir pagalvoti, ką padarei.

Šįkart aš ne apie slaviškos kilmės keiksmus, prasidedančius raidėmis "b", "n" ir "p", nors ir šie bendraujant retai naudos duoda. O apie "viską" ir "nieko" – žodžius parazitus, kurie įlenda į galvą, prigimdo ten sparčiai augančių išankstinių nusistatymų ir trukdo džiaugtis būtimi. Nes bent jau aš dar nesutikau ekstremaliai kategoriško ir tuo pat metu laimingo žmogaus. O jūs?

Turbūt kiekvienas turime pažįstamą, kuris šventai tiki, kad jo ar jos "niekas nemyli". Tas nemylintis "niekas" paprastai yra koks nors vienas interesantas, nesuteikiantis trokštamos šilumos. Bet štai skundžiasi žmogus, lyg išėjusį į gatvę praeiviai mėtytų akmenimis. Nubraukia velniop visų kitų skiriamą laiką ir dėmesį. Neretai su laiku tokie išties lieka vienui vieni, nes kam norisi bendrauti su tuo, kurį nuolatos reikia guosti dėl paties išsigalvotų problemų?

Dar yra kategorija, kuriems visi priešingos lyties atstovai – netikėliai. Tai vyrai, teigiantys, kad visos moterys – beširdės išnaudotojos. Tai moterys, kurioms visi vyrai – išlepę kvailiai. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tikrai ne visi. Žinoma, kaip šauksi, taip ir atsilieps, bet čia jau kita tema… O jei dėl dieviškosios intervencijos tokie asmenys kažkaip susiranda antrąją pusę, nuolatos ją uja, nes ji visados viską daro blogai. Niekada nesako komplimentų. Nieko nevertina. Visada nusišneka.

Gyvenimas truputį panašus į prastokai išmaišytos tešlos pyragą su razinomis (kai jų nemėgsti). Tik nuo mūsų priklauso, ką su juo darysime.

Labai panašiai ir tiems, kuriems "niekas nesiseka". Septintoje klasėje gavo dvejetą, vieną kartą darbe nepakėlė algos, kartelį įmynė parke į šuns krūvelę – viskas, gyvenimas mėšlas. Tai košmariškiausi kolegos darbo rinkoje. Vieną kartą viršininkas sukritikavo projektą ir iškart šniurkščioja nosimi, kad niekas nevertina jų pastangų. Užuot įsigilinę į savas klaidas ir pasistengę jų nebekartoti, jie mieliau tiki, kad visas pasaulis prieš juos nusiteikęs. Ir universitetuose pilna tų, kurie "nieko nesupranta". Nusiteikia, kad "čia kažkokia nesąmonė" ir renka skolas, užuot įsisąmoninę, kad darbai nepadaromi vien dėl to, jog dėl jų jaudiniesi.

Taip, pavyzdžiai gal ir ekstremalūs, bet tema, mano galva, smarkiai stokojanti reikiamo dėmesio. Nes, visų pirma, įsitikinimas, kad "viskas prastai", yra didžiulis stabdis. Užuot radę problemą, kažkaip ją pataisę ir gyvenę toliau, gyvena stagnacijoje ir gaili savęs. Labai dažnai savigaila koja kojon žengia su įsitikinimu, kad ne vien dabartinė situacija bloga, bet ir prošvaisčių, kad su laiku pagerės, nėra. Toks iškrypęs mazochizmas, kai aplinkybių aukos vaidmuo teikia malonumą.

Kitas faktelis – dažnai pamirštamas visatos dėsnis: ką duodi pats, tą ir pritrauki. Net jei kantrybė geležinė, anksčiau ar vėliau kils noras pasiųsti velniop tą, kuriam tavo pastangos džiuginti visuomet netikusios. Kuris gražiausioje pievoje suras dešimties centimetrų neapsodintą plotą ir baksnos į jį kaip į įrodymą, kad čia ne pieva, o niūri dykynė. Juk kaip žiūri, taip ir matai.

O kalbant rimčiau, pasaulis būtų labai primityvus, jei egzistuotų tik dvi spalvos: juoda ir balta. Jei žmonės skirstytųsi tik į blogiukus ir herojus, o kasdieniai įvykiai ir jų visumos – į katastrofas ir utopijas. Gyvenimas truputį panašus į prastokai išmaišytos tešlos pyragą su razinomis (kai jų nemėgsti). Tik nuo mūsų priklauso, ką su juo darysime. Sugebėsime pakeisti savo požiūrį į vynuogių džiovinimą gastronominiams tikslams? Skirsime laiko jas išrankioti lauk? Valgysime tikėdamiesi, kad ryt paklius gabalėlis be razinų? O gal patys pasivarginsime išsikepti tokį desertą, kuris patiktų? Aišku, visuomet lieka galimybė verkti, rėkti, kad pyragas – šlykštynė, ir badauti, kaltinant tuos, kuriems razinos patinka. Bet, man regis, visiems aišku, kas tokioje situacijoje bus didžiausias pralaimėtojas.

Rašyti komentarą
Komentarai (10)

mintyse

tohu va bohu

Jis

Siame autores rasinyje jauciasi daug priekaistu ir neigiamo tvaiko. Net ir labai teisingos mintys priekaistaujant ir moralizuojant zmoniu nepasiekia. Subtilus humoras, kartais net ir astresni zodeliai butu pazadine jusu straipsnio skaitytoja...o tai dabar dazniau zvilgciojau i autores nuotrauka, kurioje ir be jokiu zodziu viskas labai grazu.

sh

Kauno diena likes vienas is nedaugelio portalu, kuri dar imanoma skaityti. Bet jau irgi vaziuoja zemyn su sitais moksleiviskais dienorasciais. Kas cia? Psichologija? Analize? Nuomone? Nuomone idomi autoriteto kokio ar savo srities profesionalo. O cia tik rasliavele kazkokia.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS