Nežinia, per kokį stebuklą, bet sugebėjau praleisti dar 1985-aisiais sukurtą klasikinį filmą "Pusryčių klubas". Pirmąkart jį pamačiau tik prieš gerą savaitę. Ditirambų žavingajai devintojo dešimtmečio dvasiai nepilsiu, nesiplėsiu ir dėl ko ši juosta suaugusiesiems aktuali ne mažiau nei paaugliams. Įdomiausia tai, kad esminės jaunuolių ir suaugusiųjų santykio tendencijos ne ką pasikeitė nuo šios komedijos (o gal veikiau dramos) premjeros laikų. Viskas vyko kone taip pat, kai gimnazijos suole sėdėjau pati, tą patį vis pasakoja ir dabartiniai moksleiviai. Kažin, ar kitokios nuotaikos lydės jaunimą po kelių dešimtmečių. O galėtų.

Man regis, vienas iš protinės brandos požymių – suvokimas, kad vyresni žmonės nėra tik kvailiai bambekliai. Vieniems jis ateina dar mokykloje, kiti pedagogų, tėvų ar senelių pasisakymus kliedesiais laiko gerokai ilgiau. Ir dėl to labai gaila, nes į sklepą nutrenkiame lobių skrynią su patirtimi ir išmintingais patarimais. Lygiai taip pat skaudu, kai vyresnioji karta jaunąją mato vien kaip išlepintus parazitėlius, kuriems, palyginus su tuo, "kas buvo jų laikais", viskas paduodama ant lėkštutės. Matydami kitą kartą kaip priešus, nuskriaudžiame ne tik juos, bet ir save. O vienodai kaltos dėl to turbūt abi barikadų pusės mūšio, kurio galėtų nė nebūti.

Matydami kitą kartą kaip priešus, nuskriaudžiame ne tik juos, bet ir save. O vienodai kaltos dėl to turbūt abi barikadų pusės mūšio, kurio galėtų nė nebūti.

Suaugusieji dažnai (tiek mokykloje, tiek ir namie) neįžvelgia esmės. Iš savo žalios jaunystės pamenu tragikomiškus merginos persekiojimus dėl ryškiai lakuotų nagų ir kartu visiško ignoravimo "faktelio", kad ši serga anoreksija. Atvejų, kai vaikai deviantais laikomi dėl visiškai nereikšmingų dalykų – nors sunkvežimiais vežk. Suprantama, egzistuoja taisyklės, bet globaliai juk niekas dėl pramiegotos pamokos ar palaidinės su kvailu užrašu nepasikeis. Visi kažkur giliai tai žinome. Ir paisyti taisyklių kur kas geriau padeda žmogiškas pokalbis, o ne užburto rato "laiko blogiuku, todėl taip ir elgiuosi" užsukimas.

Būtent to abipusiškai nuoširdaus pokalbio metu, ypač, jei nori suprasti, o ne tik pabambėti, neretai paaiškėja: jaunas žmogus destruktyviai elgiasi dėl gerokai rimtesnių priežasčių, nei noro išsikalinėti. O gal apskritai, tai ką laikome išsikalinėjimu, juo nė nekvepia, tik jaunuolis sėkmingo gyvenimo modelį mato kitokį negu jo seneliai. Čia nėra nieko blogo – net tiems metusiems "rimtus" mokslus dėl abejotinų bet išsvajotų galimybių, nieko tragiškai baisaus paprastai nenutinka.

O kalbant apie naujosios kartos atstovus... Na, bent jau man gyvenimiška patirtis leido suprasti: pasidaro gerokai lengviau, kai į aplinkinius žiūri kaip į Homo sapiens, o ne ateivius iš kitos planetos. Kai žinai, kad dėstytojas, darbdavys, mokytojas ar net pareigūnas irgi turi savo gyvenimą, norų, nerimauja, jam kartais skauda pilvą ir jis gal netgi turi gerų ketinimų. Jei bendrausi su juo kaip su žmogumi, tai ir jis, gali būti, į tave žvelgs taip pat. Kai truputį suaugi ir pamatai, kad tiek tėvai, tiek kiti vyresni (amžiumi ar pareigomis) žmonės gali būti ne prastesni draugai ar autoritetai už bendraamžius, jautiesi it išlošęs milijoną. Na, bent tuo atveju, jei tai suvokiama dar jiems esant šalia.

Žinau, kad utopiškai skamba ta mano "pirmiau ramiai kalbėtis, o tik paskui pyktis" filosofija. Net ir puoselėjant šeimos ar poros santykius, tai ne visada pavyksta. Kalbant apie klases, kur vargšai pedagogai plūkiasi po vieną su trisdešimt mokinių, tas pokalbis atrodo kaip iš mokslinės fantastikos serijos. Kita vertus, egzistuoja kone universalių sprendimų rinkinys, tinkamas ne tik mokyklai. Nori, kad tave suprastų ir gerbtų – pasistenk tą pirmiau padaryti pats. Nenori būti skirstomas į "nieko nesuprantantį senį" ir "tą, dar pakenčiamą", nustok pats skirstyti vaikus į tuos, kurie turi ateitį, ir tuos, kurie nueis šunkeliais. Iš tikrųjų, labai paprasta. Tik čia, kaip ir tango, šokti reikia dviese.