VISŲ LAIKŲ MAESTRO

Į kokio žmogaus vestuves susirinko 5 tūkstančiai Lietuvos smalsuolių, o garsas apie šį įvykį kelerius metus gaudė anuomet be feisbuko dar gyvavusioje šalyje? Ne, tada ne A.Sabonis "ženijosi".

Būtent tiek žmonių 1982 metų birželio 19 dieną susigrūdo tuomečiame sostinės Lenino prospekte pažiūrėti maestro Virgilijaus Noreikos tuoktuvių.

Šio tikrai didžio artisto gyvenimas ir kūryba pusę amžiaus fokusavosi visos Lietuvos dėmesio centre, o to dėmesio priežastis, kaip kažkas tiksliai pastebėjo, – visuotinė žmonių meilė. Ne asmeniui, o asmenybei, kurių taip visais laikais stigo ir tebestinga runkelių ir elito Lietuvoje.

Melo, kvailybių, nusišnekėjimų, savanaudiškumo ir pasipūtimo išvargintoje šalyje tokie išskirtiniai šviesuliai yra ta jėga, kuri neleidžia visiškai nusivilti valstybe.

Tai, kad prieš 20 metų maestro sykiu su Luku sudainavo "Laiką", byloja dar ir apie jo neakademinį universalumą. Šis kūrinys anuomet tapo kolosalia staigmena, nes daug kas nesitikėjo, kad V.Noreika gali nerti į kitokį amplua.

Tačiau tolerantiškam žmogui svarbiausia yra konsoliduojantis rezultatas, o ne statusas, akademizmas ar ori dislokacija ant laurų.

"Gera gyventi, kai nereikia meluoti", – yra sakęs maestro. Iš tiesų jo lūpose paprastos tiesos įgydavo tą universaliąją prasmę, kurios visą laiką taip ilgėjosi ir iki šiol tebesiilgi tauta.

Tai buvo autoritetas, kuriam nereikėjo slėpti ir savo politinių pažiūrų. Jos, beje, buvo kitokios nei patologiškai sudešinėjusio Vilniaus.

Gyvenimas, o ne buvojimas. Taip galima apibrėžti didžiojo maestro būtį. Labai gaila, kad jo apdainuotas laikas negailestingai skina praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvai likimo dovanotas asmenybes. Vieną dieną apsidairysime ir suvoksime, jog esame tyruose, kuriuose tetvyro nominali kasdienybė be šviesulių, tikslo, įvairovės ir prasmės.