Neeiliniame Vokietijos socialdemokratų partijos suvažiavime Berlyne sekmadienį Martinas Schulzas šimtu procentų delegatų balsų išrinktas partijos pirmininku ir taip pat oficialiai patvirtintas kandidatu į kanclerius.

Kaip pirmadienį rašė nacionalinis Miunchene leidžiamas dienraštis „Süddeutsche“, „niekada nuo 1949 metų jokia Vokietijos socialdemokratų visuotinių rinkimų kova neprasidėjo taip nelauktai audringai. Ir nuo Willy Brandto laikų niekada ši partija su tokiu dėkingumu nešlovino savo pirmininko ir savo kandidato į kanclerio postą.

Visa tai verta dėmesio, – pripažino Pietų Vokietijos laikraštis, – tačiau tai dar nereiškia galutinės socialdemokratų pergalės prie urnų. Lemia juk ne tai, kaip rinkimų kova prasideda, o tai, kaip ji baigiasi“.

Drezdene leidžiamas regioninis dienraštis „Sächsische“ dar pridūrė, kad „naujasis Vokietijos socialdemokratų vadovas Martinas Schulzas su „realiojo socializmo“ laikus primenančia rinkimų pergale pasiekė tai, kas dabar iš tiesų atrodė neįmanoma.

Be abejo, jam padėjo tai, kad daugelis labiau centre esančių rinkėjų Angelos Merkel asmenyje nemato modelio ateičiai. M. Schulzui pavyko ne tik priimti, bet ir sustiprinti nuotaikų kaitą, partijoje atsiradusią kaip tik po pokyčių jos viršūnėje.

Jau tai – nemenkas dalykas. Tokios vieningos ir kovai pasirengusios Vokietijos socialdemokratų partijos seniai jau nebuvo.“

Kiek kitokį požiūrį į socialdemokratų susižavėjimą M. Schulzu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ išsakė žurnalistas Stefanas Austas, dienraščio „Welt“ leidėjas ir buvęs žurnalo „Spiegel“ vyriausiasis redaktorius.

Anot jo, „euforija dėl M. Schulzo – tai pereinamojo laikotarpio išraiška. Didžiulį pritarimą socialdemokratų vadovui ir kandidatui į kanclerius M. Schulzui lemia pirmiausia ne tiek jo asmenybė, kiek kur kas labiau tarp kai kurių rinkėjų jaučiamas nuovargis nuo kanclerės Angelos Merkel.“

Didžiulį pritarimą socialdemokratų vadovui ir kandidatui į kanclerius M. Schulzui lemia pirmiausia ne tiek jo asmenybė, kiek kur kas labiau tarp kai kurių rinkėjų jaučiamas nuovargis nuo kanclerės A. Merkel.

O Švabijos miesto Ravensburgo laikraštis „Schwäbische“ įspėjo, kad nors „Vokietijos socialdemokratų partija dabar svaiginasi savo vienybe, patirtis  vis dėlto rodo, jog pritarimo euforija baigiasi, kai prasideda kasdienybės vargai, kai pirmininkas pasisako už konkrečią programą, kai jis turi apsispręsti tik vieno iš kelių skirtingų partijos flangų naudai.

Kol kas M. Schulzas daug savęs dar neatskleidė. Tačiau viršum visų lūkesčių naujasis socialdemokratų vadovas atliepia jausmus daugelio žmonių, kurie trokšta daugiau teisingumo, daugiau pagarbos atskiram žmogui, daugiau atsižvelgimo į žmonių kasdienines pastangas.

Kitaip nei kanclerė A. Merkel, M. Schulzas sugeba įvertinti ir pilvo reikalus“, – rašė Švabijos laikraštis.

Tai, kad A. Merkel vadovaujamiems krikščionims demokratams nebus lengva įveikti M. Schulzo vadovaujamus socialdemokratus, teigė ir daugelis kitų laikraščių.

Štai Regensburgo Bavarijoje dienraštis „Mittelbayerische“ rašė, jog „tarp krikščionių demokratų nuotaikos išsidėsto nuo susinervinimo iki šoko.“ Juk „prieš M. Schulzą, kuris atliepia plačiai paplitusį pojūtį, jog Vokietijoje daug kas vyksta neteisingai, bus daug sunkiau kanclerio postą išlaikyti racionaliai ir šaltai besilaikančiai Angelai Merkel.

M. Schulzas plaukia ant bangos, kuri žada daugiau teisingumo. O krikščionių demokratų ir krikščionių socialų sąjunga šiuo metu nesiūlo jokių  panašiai pagaunančių šūkių.“

Diuseldorfo „Rheinische Post“ ir Oldenburgo laikraštis „Nordwest-Zeitung“ irgi pabrėžė, jog po ilgo laiko socialdemokratai vėl turi kandidatą, kuris „galingai siekia užkariauti kanclerio postą ir turi tam eilinių partijos rinkėjų pasitikėjimą“, priešingai nei prieš tai buvę socialdemokratų „lengvasvoriai.“

O M. Schulzo akivaizdoje kanclerė atrodo nebeįdomi, pavartota, jos tipiškas rankų sudėjimas rombu žmonėms jau nusibodęs. Vis dėlto niekam nereikėtų apsigauti. Sąrašas vyrų, kurie arba iš pačių krikščionių demokratų, arba iš socialdemokratų gretų stojo į kovą prieš A. Merkel, yra ilgas – ir žinome, kuo tai baigėsi.“

O tai, kad M. Schulzas kol kas savo programos konkrečiau nepristatė, bet turės tai padaryti, – teigė ir dienraščiai „Münchner Merkur“, Liuneburgo „Landeszeitung“, „Hamburger Abendblatt“, „Fuldaer Zeitung“ ir nacionalinis dienraštis „Welt“, kuris dar pridūrė, kad šįkart rinkimų kova Vokietijoje bus tikrai įdomi

Pasak Kotbuso laikraščio „Lausitzer Rundschau“, šiaip jau tą patį nekonkretumo priekaištą bent vidaus politikoje galima mesti ir A. Merkel. Jos moto „Išlaikyti ramybę“ ne tas, kurio dabar reikia.

Taip, ji išnyra pasaulio tribūnose ir jos pozicijos gerai žinomos – už Europą, už eurą, prieš nacionalistinius „išsidirbinėjimus“. Tačiau vidaus politikoje sunku įžvelgti, kuo ji savo naudai norėtų įtikinti žmones ir kuo bei kaip ji galėtų M. Schulzui duoti atkirtį.“

Nevokiški laikraščiai, kaip, pvz., Belgrado „Danas“, irgi pažymėjo, jog „vis augantis naujojo Vokietijos socialdemokratų partijos vadovo, galimai būsimojo kanclerio, populiarumas daug metų šias pareigas einančiai A. Merkel kelia grėsmingą konkurenciją.“

Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ nevisai patenkintas, kaip M. Schulzas komentavo spaudos laisvės padėtį Turkijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje, tuom sustatydamas šias tris valstybes į vieną eilę šalia viena kitos.

Anot dienraščio, „Lenkiją palyginti su Turkija reiškia perlenkti lazdą. Juk Lenkijoje vis dar veikia laisvi teismai ir laisva žiniasklaida, o vyriausybės priešininkai nesodinami į kalėjimus.

Vis dėlto negalima nuslėpti aplinkybės, kad Lenkija ir Vengrija eina panašiu keliu kaip ir Turkija, kurią kadaise buvo galima laikyti Artimiesiems Rytams spindinčia pavyzdine demokratija.

Tačiau vien tas faktas, kad Lenkija pakliuvo į tokį naujojo Vokietijos socialdemokratų partijos vadovo sąrašą, rodo, koks blogas Varšuvos įvaizdis Vakaruose jau pasidarė.“