Žalioje pievelėje – tūkstančiai gyvenimų | KaunoDiena.lt

ŽALIOJE PIEVELĖJE – TŪKSTANČIAI GYVENIMŲ

Šokiais, dainomis ir laužais paminėtas valstybės atkūrimo šimtmetis. Malonu buvo dalytis bendru džiaugsmu ir šventine nuotaika, matyta nuoširdžiai trispalvėmis mojuojant jaunimui. Tačiau buvo ir rimtesnių dalykų, skatinusių atsigręžti į save ir mūsų valstybės bėdas bei ydas.

Tomis dienomis Nacionaliniame dramos teatre rodytas spektaklis „Žalia pievelė“. Režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner pasitelkė paprastus žmonės, kad pasakotų Ignalinos atominės elektrinės istoriją.

Oficialiai skelbiama, kad elektrinė bus uždaryta 2038-aisiais. Šiuo metu Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, pustrečio tūkstančio jų tebedirba elektrinėje.

Dokumentiniame spektaklyje dalyvaujantys atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai, statę elektrinę ir kūrę miestą, dalijasi savo patirtimi. Inžinierių, teisininkų, apsaugos darbuotojų, menininkų, moksleivių lūpomis atsiskleidžia plika akimi nematomas gyvenimas. Asmenine patirtimi persmelkti liudijimai tarsi skalpeliu perrėžia įvairias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo sritis. Kaip ant delno išryškėja Ignalinos gyventojų likimus pakeitę politikų trumparegiškumo, lietuvių uždarumo, paprastų žmonių bejėgiškumo ir istorijos virsmo aspektai. Per eilinių žmonių pasakojimus ir apmąstymus atskleidžiamas viešųjų pirkimų reikalavimų absurdiškumas, politikų saldžių proginių sveikinimų koktumas.

Aktoriais tapę Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai liudija, kad darbai vyks tol, kol bus supjaustytos turbinos, išrinktas  reaktorius, o palaidoto radioaktyvaus kuro vietoje liks tik žalia pievelė. Ne profesionalių aktorių, bet Ignalinos ir Visagino gyventojų lūpomis skamba asmeniniai išgyvenimai, patirti kuriant miestą ir stebint jo nykimą bei griovimą, tapus besikeičiančių politinių prioritetų įkaitais. Šokant pagal direktyvų nurodymus vėjais paleisti ne tik žmonių gyvenimai, bet ir milžiniški valstybės ištekliai.

Žiūrint Nacionaliniame dramos teatre gimusį dokumentinį spektaklį apninka mintys, kad gyvename ne tik direktyvų, bet ir laisvoje valstybėje pridygusių, greito praturtėjimo siekiančių, niekam neatsakingų verslų tikrovėje, kuri po savęs palieka socialinę dykrą.

Vilniaus miesto centre parduodami butai namuose, pastatytuose neturint leidimų. Kad suvoktum naujojo statinio kokybę, turi būti mažiausiai statybos bakalauru. Tarsi ant Šagrenės odos teisininkų sukurtas sutartis perskaityti – tas pats, kas  ligoniui dalyvauti maratone. Tad, norėdamas susitvarkyti reikalus, privalai turėti būrį draugų, išmanančių skirtingas sritis, arba samdyti konsultantus. Neišmanydamas niuansų gali patekti į didelę bėdą.

Jeigu plona piniginė neleis samdyti specialistų profesionalų, gali likti kvailio vietoje ir  tuščiomis kišenėmis. Vengiančiajam liūdnos baigties tenka pačiam imti studijuoti vis naujas sritis. Gal įstatymų leidėjai, žinodami apie mažėjančias gyventojų gretas, sąmoningai stumia kiekvieną sunkiai galą su galu suduriantį tautietį būti trečiojo amžiaus universiteto studentu?

Mažėjančio kritinio mąstymo erdvėje spektaklis „Žalia pievelė“ – tarsi savotiška smegenų mankšta. Per 28-erius metus beveik kiekvienam yra tekę patekti į savanaudiškų politikų ir biurokratų paspęstas pinkles. Nepriklausomoje šalyje patirti išbandymai – nematoma visus Lietuvos piliečius siejanti grandis. Atrodo, kad savo „Žalią pievelę“ galėtų sukurti daugelio namų gyventojai. Dalijantis patirtimi galima kitam patarti, kaip išvengti pinklių, o ir skatinti kritinį mąstymą, be kurio nepavyks sukurti antrojo šimtmečio valstybės.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Ž

Gryna tiesa sakinyje: "laisvoje valstybėje pridygusių, greito praturtėjimo siekiančių, niekam neatsakingų verslų tikrovė, kuri po savęs palieka socialinę dykrą."

SUSIJUSIOS NAUJIENOS