Žiemkenčių sėjos žaismingieji papročiai | KaunoDiena.lt

ŽIEMKENČIŲ SĖJOS ŽAISMINGIEJI PAPROČIAI

Šis mėnuo senovėje bene daugiausia iš visų turėjo skirtingų pavadinimų: vadintas paukštlėkiu, viržiu, šiliniu, rujos, dagos, rudugiu. Tie pavadinimai – ir iš gyvosios kalbos, ir iš senųjų kalendorių. Kodėl jų tiek daug?

Nagi daugybė pokyčių gamtoje įvyksta, kai nakties trukmė jau prilygsta dienos. Apie lygiadienį ištinka gilios šalnos, kurios  nudažo saulės spalvomis liepas, beržus ir klevus, o kiek vėliau – ir ąžuolus. Pušynuose, šiluose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys, smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Bitės iš jų prineša tamsaus savotiško skonio medaus. Tai jau paskutinis medunešis, paskutinė galimybė papildyti avilio atsargas žiemai. Miške nuaidi elnių patinų maurojimas, kviečiantis varžovus į dvikovas. Elnių „vestuvės“, vykstančios mėnesio pabaigoje, davė jam rujos pavadinimą. Kadangi ragus elniai meta mėnuliui dylant, šis gamtos požymis galėjo kitados būti metų atskaitos pradžia pagal mėnulinį kalendorių. Kitados – tai gal net akmens amžiuje, medžiotojų gentyse. O pavadinimas išliko tautos atmintyje...

Pasak kaimo senolių išminties, daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Jei daug uogų ant šermukšnių raudonuoja, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės – ruduo bus sausas ir šaltas. O pievų skruzdžių, tų smulkiųjų, nameliai būna aukštai iškelti prieš lietingą rudenį. Žmonės sakydavo, jei baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli. O kaip žąsys ir gervės išskrenda – aukštai, Paukščių Taku ar pažemėmis, vis pasiganydamos želmenyse? Iš to stebėjimo taip pat būdavo spėjama, kaip greit ateis paukščius išgenančios šalčio bangos.

Tačiau šiam mėnesiui tvirčiausiai yra prigijęs rugsėjo pavadinimas. Juk jo pradžioje pats laikas žiemkenčius rugius sėti, būsimųjų metų duonelę kasdieninę... O mėnesio pabaigoje pasižiūrėti, kokia bus želmenų daga... „Kaip pasėsi, taip duonos turėsi“, sako patarlė. Todėl šiam darbui reikia ypatingos atidos. Daugybė senovinių tikėjimų ir atodairų susiję su sėjos pradžia. Štai vakarais nuskaidrėjusiame dangaus skliaute galima matyti vis anksčiau patekantį Sietyną. Astronomai pasakytų – tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. Iš visų žvaigždėto dangaus šviesulių Sietynas lietuvių folklore minimas dažniausiai. Ir sėjos taisyklė pagal šį spiečių: „Kad Sietynas lig auštant ateis į pietus, laikas rugius sėti“. Sietyno ryšį su sėjos pradžia parodo ir etiologinės sakmės. Sietynas aukščiausiai pakyla – kulminuoja vidurnaktį rugsėjo pradžioje. Apskritai Sietyno stebėjimas kitados buvo labai pravartus visiems rugio auginimo ciklo terminams nustatyti. Štai kodėl  liaudies dainose jis vadinamas broleliu...

Tačiau pasirenkdami sėjos metą ūkininkai atsižvelgdavo ir į kitus gamtoje vykstančius reiškinius. Tai metas, kai gervės pulkuojasi į pietus traukti, pranešdamos apie savo būsimą kelionę sidabro trimitų balsais. Arba tilvikai, bėginėdami po rudeninio arimo dirvonus, ima šaukti laibais balseliais: „Pilk, pilk!“ Vadinasi, laikas pilti grūdus į dirvą. Šiam svarbiausiam žemdirbio darbui tinkama turi būti ir mėnulio fazė. Pasak aukštaičių, geriausias laikas žiemkenčių sėjai – trečioji mėnulio pilnaties diena, ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas. Tačiau pasėlių kenkėjai mažiau rugius puolą, jei bus pasėta senugalyje. Visiškai netinkanti mėnulio jaunatis – šiaudas silpnas išaugąs. Dar būdavo žiūrima, kad pūstų šiaurės vėjas, danguje plauktų smulkūs garbiniuoti debesėliai, rytą tvyrotų tirštas rūkas ir iškristų gaili rasa.

Žiemkenčių sėjai ūkininkai ruošdavosi itin kruopščiai. Sėjos rytą visa šeimyna būtinai kartu sėsdavo pusryčių – tada vilkas bandos neišgrobstys.

Žiemkenčių sėjai ūkininkai ruošdavosi itin kruopščiai. Sėjos rytą visa šeimyna būtinai kartu sėsdavo pusryčių – tada vilkas bandos neišgrobstys. Sėtuvę išsmilkydavo švęstais žolynais, prie jos perpetės pririšdavo į skepetaitę įmazgytos šv. Agotos duonos kriaukšlelį, gabalėlį graudulinės žvakės – kad nuo visokių nelaimių saugotų javus. Sėjėjas, išeidamas į lauką, vilkdavosi švarius lininius marškinius, kurių nekeisdavo iki užbaigs sėją. Ir barzdos nesiskusdavo, kol pabaigs sėją – kad rugių daga būtų geresnė... Prieš išeidamas į darbą, sėjėjas trumpam prisėsdavo ant „zaslano“, persižegnodavo. Kuo anksčiau pradės, tuo geriau – kaimynas neužsės. Antraip derlumas perbėgtų į kaimyno barus. Dėl šios priežasties sėjos metu šeimininkė nieko iš namų neskolindavo – ūkio sėkmė kartu išeisianti, o kaimyno banda vis į pasėlius įmaurosianti. Tądien nekepdavo namuose duonos, nekirpdavo avių. Sėjėjas darbą stengdavosi užbaigti iki saulės laidos, nes manyta, kad mėnuliui apšvietus sėklą, javai bus dirsėti. Ir nakčiai negalima palikti akėčių lauke: Rytų Lietuvoje tikėta, kad tada per visus metus nė viena mergina iš sodžiaus neištekėsianti. Sėjos metas – iki tol,  kol ištisai ims gelsti berželių svyruoklių kasos.

Bažnytiniame kalendoriuje rugsėjo 8-oji – Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Liaudiškas šventės pavadinimas – Sėmenė arba Šilinė. Pirmasis neabejotinai pagal aptartuosius kaimo darbus, antrasis – pagal garsingus Šiluvos atlaidus. Juk prieš 409-erius metus Šiluvoje įvyko stebuklingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas – pirmasis Europos istorijoje. Taigi vienas svarbiausių kaimo darbų lietuviškame papročių kalendoriuje susietas su Švč. Mergelės Marijos adoracija. Liaudiškoje ikonografijoje, dievdirbių skulptūrėlėse ji vaizduojama stovinti ant mėnulio. Šį rugsėjo 5-osios vakarą – kaip tik paskutinioji vasaros pilnatis...

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS