ŽMOGUS, KURĮ A. ACHMATOVA VADINDAVO ANGELU
Sovietų Sąjungoje lapkričio 7-oji būdavo išeiginė, kada atrinkti darbo liaudies atstovai turėdavo pražygiuoti pro raudonosios nomenklatūros prikimštą tribūną, mojavimais ir šūksniais reikšdami padėką valdžiai už tai, ką jie turi. Taip buvo paminimos bolševikinio 1917 m. perversmo metinės, vadintos Didžiąja Spalio revoliucija. Šiomis dienomis sueina lygiai šimtas metų šiam įvykiui, kurio dėka Lietuvai atsirado galimybė ištrūkti iš Rusijos imperijos ir apginti savo Nepriklausomybę.
Nepasibaigusi revoliucija
Gyvenimas mane buvo suvedęs su vienu žmogumi, kuriam tas kruvinas virsmas, paveikęs milijonų gyvenimus, matėsi kaip laikinas Rusijos transformacijos epizodas. Pagal jį, Rusijos revoliucija prasidėjo 1905 m., o 1917 m. buvo reakcija į ją, kuri užsitęsusi iki dabar. Pasak jo, Prancūzijos revoliucija prasidėjo sukilimu prieš monarchiją 1789 m. ir baigėsi beveik po šimtmečio, tik po Paryžiaus komunos 1871 m. Rusijai dėl jos dydžio reikės daugiau nei šimto metų, tačiau istoriškai neišvengiama, kad tebevykstantis revoliucinis procesas baigsis Rusijos tapimu europietiška demokratine valstybe. Kitas klausimas, kokio dydžio bus toji iš esmės pasikeitusi ir istorinį etapą įveikusi Rusija.
Taip mąstęs žmogus – Viačeslavas Vsevolodovičius Ivanovas, lingvistas, antropologas, semiotikas, kurio gyvybė užgeso einant 89-uosius metus spalio 7 d. Los Andžele. Pavardė kirčiuotina IvAnovas, kaip ir Antono Čechovo dramos personažo. Jo tėvas pabrėžtinai laikėsi senojo pavardės tarimo, nes IvanOvų mada Rusijoje atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo laikais ir įsitvirtino po 1917 m.
Prie sovietų V. Ivanovas dirbo Maskvoje, buvo apsigynęs daktaro disertaciją Vilniaus universitete 1978 m. Mat dėl jo pilietinės pozicijos ginant nuo ujimo jo vyresnįjį draugą Nobelio premijos laureatą Borisą Pasternaką, V. Ivanovo parašyta disertacija 1958 m. Maskvoje tiesiog dingo.
Lietuvos bičiulis
Kada vėlyvuoju sovietmečiu ruošiausi rašyti disertaciją apie baltų mitologiją, mano diplominio darbo vadovas mitologas Norbertas Vėlius patarė pasiprašyti V. Ivanovą būti vadovu. Tam, kad užsitikrinčiau ne tik aukščiausio lygio mokslininko pagalbą, bet ir Maskvos „stogą“ prieš vietinius raudonuosius ideologus, visur ieškančius nacionalizmo apraiškų. Tarpininkaujant kalbininkui akademikui Vytautui Mažiuliui, su kuriuo konsultuodavausi lingvistiniais prūsų mitologijos klausimais, pavyko susitarti.
Per trejus aspirantūros metus daug bendravome, nekart viešėjau Ivanovų namuose Maskvoje, kuriais tarsi geroji fėja rūpinosi jo žmona Svetlana. Vadovas plėtė mano akiratį pasakojimais, skolindavo man retas knygas iš savo didelės bibliotekos arba duodavo skaitytinų knygų sąrašus. Vėliau, jau baigus aspirantūrą, retsykiais pasikalbėdavome telefonu įvairiausiomis temomis.
Lietuva V. Ivanovas domėjosi visą gyvenimą, yra rinkęs tautosaką mūsų krašte ir lietuviškuose Baltarusijos kaimuose, daug rašė baltistikos klausimais, dalyvaudavo renginiuose Maskvoje esančiuose Jurgio Baltrušaičio namuose.
Kada vyko 1991 m. rugpjūčio pučas ir Vilniaus KGB pasistatė kulkosvaidžius ant palangių, laukdami pučistų pergalės, Maskvoje V. Ivanovas parašė projektą dėl KGB panaikinimo „Dekretas apie laisvę nuo baimės“. Tuo metu jis buvo deputatas, išrinktas pagal Mokslų Akademijos sąrašą drauge su Andrejumi Sacharovu. Už nuopelnus mokslui V. Ivanovas buvo išrinktas ne tik Rusijos Mokslų akademijos nariu. Jis buvo Didžiosios Britanijos akademijos narys, JAV mokslo ir meno akademijos narys.
Įdomiausia, kad net bendraminčiai buvo prieš akademiko dekretą, bijodami atleistų kagėbistų maišto, o pritarė tik Vadimas Bakatinas, kurį Michailas Gorbačiovas buvo paskyręs vadovauti KGB. V. Ivanovas jau tada įžvelgė grėsmę, jog išlikusi ši organizacija pasuks Rusiją pražūtingu keliu. Lietuva jos atsikratė, o Rusija gavo iš KGB dabartinį režimą.
Ilgus metus V. Ivanovas mitologijos temomis rašė drauge su vienu žymiausių pasaulio baltistų Vladimiru Nikolajevičiumi Toporovu, su kuriuo rekonstravo taip vadinamą pagrindinį indoeuropiečių mitą apie Griausmavaldžio kovą su slibinu, daug remdamiesi lituanistikos šaltiniais. Ir net paskutinis viešas V. Ivanovo kalbėjimas susijęs su Lietuva – tai buvo pranešimas, perskaitytas konferencijoje, skirtoje Algirdo Greimo 100-sioms metinėms.
Modernus stalinizmas
Paskutinius dešimtmečius V. Ivanovas dėstė Kalifornijos universitete, vasaroms grįždamas į savo vasarnamį Pamaskvyje. Laimei, šiemet pirmą kartą dėl silpnos sveikatos negrįžo, taip išvengdamas nuodingų dujų, kuriomis buvo pasikėsinta į žurnalistę bei rašytoją Juliją Latyniną ir jos šeimą, gyvenančią gretimame sublokuotame kotedže. Dabar visa Latyninų šeima emigravusi dėl saugumo.
Ir šis, ir daugelis kitų išpuolių, ir nenutrūkstanti intelektualų emigracija rodo, kad Vladimiras Putinas atvedė Rusiją į modernizuoto stalinizmo laikus. Prie Stalino neleisdavo išvažiuoti, o V. Putino režimas mąstančius išstumia lauk iš Tėvynės.
V. Ivanovo tėvas buvo rašytojas ir Stalinas taip mėgo jo ankstyvuosius apsakymus, kad mokėjo kai kurias pastraipas mintinai. Kartą diktatoriui šovė įgeidis parašyti įžangą rašytojo kūrybos rinktinei, bet Vsevolodas Ivanovas atsisakė šios paslaugos. Stalinas to nepamiršo, tad rašytojas buvo nustumtas užmarštin. Tada jis pasirinko vidinę emigraciją, pasinėrė į budizmą. Prieš mirtį sūnui ligoninėje pasakojo, jog kalbėjęsis su Buda. Jaunesnysis V. Ivanovas studijoms pasirinko ne literatūrą, o lingvistiką, nes ši buvo daug mažiau ideologizuota.
Vienas iš vyresniųjų V. Ivanovo draugų buvo Nobelio premijos laureatas fizikas Piotras Kapica, kuris nuo 1921 m. dirbo Anglijoje pas atominės fizikos kūrėją Ernestą Rutherfordą, per atostogas grįždamas į Rusiją. Grįžus jam 1934 m., bolševikai vizą anuliavo ir išvykti nebeleido. Su garsiuoju P. Kapicos sūnumi Sergejumi, demografu ir mokslo populiarintoju, vedusiu televizijos laidą „Akivaizdu, bet neįtikėtina“, draugavo iki pastarojo mirties.
Apie Dievą
V. Ivanovas yra pasakojęs, jog buvo laikas, kada P. Kapica bandymus atlikdavo savo garaže įsirengtoje laboratorijoje, ir ten jis sėkmingai patikrino kadaise Anglijoje paties Alberto Einšteino jam pasiūlytą eksperimentą dėl super energijų veikimo magnetiniuose laukuose. Tada jaunasis P. Kapica netikėjo eksperimento sėkme ir klausė reliatyvumo teorijos kūrėjo, iš kur šis žinantis, jog tai įmanoma. A. Einšteinas atsakęs, jog žino iš Dievo.
Šios istorijos esmė V. Ivanovui buvo ne Dievo paminėjimas, o patvirtinimas, jog genialaus žmogaus protas neturi ribų, kad jis yra toks pat begalinis kaip dieviškumo sąvoka.
Apie tikėjimą jis nebuvo linkęs daug kalbėti, sakydamas, jog kalba yra per daug primityvi ženklų priemonė perteikti Dievo suvokimą, kurį jis matė ne kaip antropomorfinę būtybę, o kaip Visatos generalinį planą. Palyginimui jis yra pateikęs pavyzdį, jog gestų kalba puikiai tinka konkretiems objektams ar veiksmams apibūdinti, tačiau gestais neįmanoma kalbėti abstrakčiomis sąvokomis, nagrinėti aukštosios matematikos klausimus.
Žmogiškumas
Šimtmečių ir tūkstantmečių kategorijomis mąstantis žmogus buvo dėmesingas žmogiškąja prasme ir drąsus kaip pilietis. Gaudamas medalį už nuopelnus mokslui iš prezidento V. Putino rankų, jis pasinaudojo proga ir išdrįso užsistoti tuo metu neseniai areštuotą Michailą Chodorkovskį. V. Putino reakciją vėliau apibūdino taip: „Prieš mane nebebuvo jokios kaukės, tik baisus kraugeriškas žmogus“. V. Ivanovas nesibaimindamas viename interviu išdėstė, ką galvoja apie V. Putiną: „Jo veide matau mišinį iš baimės, nedidelio proto, negabumų ir kažkokių užspaustų kompleksų, kurie jį paverčia pavojinga asmenybe“.
Mokėdamas lietuviškai, V. Ivanovas pakomentavo Anai Achmatovai jos eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą, kuriuos atliko Tomas Venclova, ir taip ištirpdė poetės abejingumą vertėjo pastangoms.
Pati A. Achmatova Viačeslavą Vsevolodovičių vadindavo angelu, turėdama omenyje ne žmogų su sparnais, o tarpininką tarp mūsų, žmonių, ir to, ką mes vadiname aukščiausiuoju protu. Tesiilsi jis ramybėje.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
0 komentarai -
0 komentarai
Taigi...