ŽMONĖS KONTEINERIAI

Vėlus antradienio vakaras. Išeinu į balkoną tradiciškai vakare pabūti gryname ore. Nakties tylą tik retkarčiais prablaško tolumoje suurzgiantis automobilio variklis. Tuomet gatve artėti ima dvi poros kojų ir traukiamų medžiaginių maišų ratukai – dvi moterys, panašu, benamės. Pirmoji ima tikrinti vieno konteinerio turinį, kita – antro. Pastaroji randa krūvą plastikinių butelių. Tai pastebėjusi pirmoji pripuola prie bendražygės ir prasideda konfliktas: "Nelįsk, aš pirma suradau!" – "Nesvarbu, aš čia kasdien vaikštau!"

Keletą minučių pasiklausau audringo dialogo ir neriu namo. Besivalant dantis neapleidžia mintis, kad tai man kažką labai primena, o paskui pasidaro juokinga supratus – ką. Čia juk tos moterys, tos žmonos ir meilužės, tarpusavyje besipešančios dėl vyro, kuriam užtenka nusispjovimo (ar kito rusišku terminu apibūdinamo požiūrio) žaisti jų abiejų jausmais. Kuris abiem prisiekinėja amžiną meilę, bet iš tikrųjų myli tik save ir savo mažąjį draugą. Sakau, moterys, nes išskirtiniai atvejai, kad du vyrukai kovotų dėl damos, su terbele asmeninių daiktų kas savaitę migruojančios tarp jųdviejų rezidencijų. O štai merginos, užuot atsisveikinusios su neapsisprendėliu, iškart viena kitą koneveikia baisiausiomis žinutėmis, vaikšto pas būrėjas ir siunčia prakeiksmus. Ir nusprendusio sugrįžti princo laukia išskėstomis rankomis, kojomis ir atlaidumo kupina širdimi.

Kai pats nustoji laikyti save nevertu meilės, nevykėliu ar tiesiog auka, nutinka stebuklingų dalykų.

Bet kovojimas dėl pagarbos nevertų individų dėmesio ir įvertinimo galioja ne tik meilės trikampiuose. Čia juk ir nenurimstantis skambinimas draugams, kurie vis neturi laiko susitikti. Tolesnis bendravimas su tais, kurie, žinai, už akių aptarinėja tavo asmeninius reikalus, ar tokiais, kurie gyvenime nepasakys gražaus žodžio, o tik žlugdys svajones. Tai lindimas chamui viršininkui į ten, kur saulė neužšviečia, užuot priminus, kad nusipelnei etiško elgesio. Laikymas autoritetu mokytojo ar dėstytojo, kuris, užuot adekvačiai dirbęs savo darbą, svaido kandžias pastabas ir labiau primena ne akademiką, o kalėjimo vierchą, liepiantį raškyti obuolius nuo obels, išpieštos ant sienos.

Asmeniniame, socialiniame ir profesiniame gyvenime visuomet atsiranda manipuliatorių ir iliuzionistų, sugebančių įžiebti savotišką magiją. Jie varo aplink esantiems kompleksus, sudaro įspūdį, kad šie nieko, net paprasčiausio žmogiškumo nenusipelnė, taip augina susižavėjimą savo asmeniu ir norą įtikti jiems bet kokia kaina. Tai kažkiek panašu į Stokholmo sindromą, tik šiais atvejais nereikia kaukėtų pagrobėjų ir grandinių. Pakanka iš pradžių parodyti truputį šilumos, o tuomet palikti kaltinti save patį, kai ima dvelkti šalčiu. Tavęs negerbiančio asmens garbinimas užaugęs iš nemeilės sau.

Viena didžiausių paslaugų, kurią sau gali padaryti žmogus, – nustoti stengtis įtikti tiems, kurie to nevertina. Nes jiems niekada niekas neįtiks iki galo. Baigti lakstyti paskui tuos, kurie mano esą tokie išskirtiniai, kad kitiems juos reikėtų vytis net ir sulaužyta koja. Užuot lanksčiusis ir plakus save, kad padarei kažką ne taip, reikia atsistoti ir išeiti kitur.

Viena pažįstama kadaise yra ištarusi jau anekdotu mūsų kompanijoje virtusią frazę: "Aš jau per sena lakstyti paskui bernus ir troleibusus." Kai toksiškas žmogus, it konteineris ant ratelių, ima riedėti lauk iš gyvenimo, beveik visada protingiau jo nestabdyti. Reta sėkmė, kad šiukšlės be vargo išneštų pačios save. Instagrame jau ne pirmus metus klaidžioja paveiksliukas su angliška fraze "If I have to fight for your attention, then fuck your attention" ("Jei turiu kovoti dėl tavo dėmesio, tai ir velniop tą tavo dėmesį"). Kaip pasakytų Marijonas, jis tūkstantį kartų buvo teisus. Nes kai pats nustoji laikyti save nevertu meilės, nevykėliu ar tiesiog auka, nutinka stebuklingų dalykų. Į gyvenimą ima riedėti ne plastiko taros pilni konteineriai, o lobių skrynios. O kartais net atrandi jas pats savyje.