Žvilgsnis į praeitį

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

Vasario 16-osios išvakarėse galima prisiminti tai, dėl ko galime didžiuotis ir ko nevalia pamiršti. Tai Nepriklausomybės kovos, vykusios 1918–1920 m.

Lietuvos kariuomenės kūrimas vyko labai sunkiai, tačiau 1918–1920 m. lietuviams pavyko sėkmingai atremti agresiją iš karto trijuose frontuose. 1918 m. pabaigoje į Lietuvos teritoriją įsiveržė Raudonoji armija. 1919 m. sausį bolševikai užėmė Vilnių, Šiaulius ir Telšius bei visu frontu artinosi prie Kauno ir Alytaus. Nors lietuvių kariuomenei trūko pasirengimo ir įrangos, kautynių prie Kėdainių (1919 m. vasario 6–8 d.), Jiezno (vasario 10–13 d.) ir Alytaus (vasario 12–15 d.) metu pavyko sustabdyti tolesnį bolševikų veržimąsi. Nuo 1919 m. gegužės prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas, po kurio bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos.

1919 m. viduryje bermontininkai užėmė Kuršėnus, rudenį įsiveržė į Šiaulius, Biržus, Joniškį ir Radviliškį. Lemiamą smūgį Lietuvos kariuomenė jiems sudavė 1919 m. lapkritį Radviliškyje, kur priešas paliko daug ginklų ir karinės technikos. Vėliau bermontininkai buvo priversti trauktis į Rytų Prūsiją.

1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta taikos sutartis (Suvalkų susitarimas) tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vilnių paliekant Lietuvos pusėje, tačiau netrukus (1920 m. spalio 9 d.) Lenkijos armijos generolas Liucijanas Želigovskis (veikdamas pagal slaptą tuomečio Lenkijos lyderio Josifo Pilsudskio įsakymą) pasiskelbė maištininku ir pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Buvo užimtas Vilnius, o tada veržtasi gilyn į Lietuvą. 1920 m. lapkričio mėnesį lietuviai prie Giedraičių ir Širvintų sumušė L.Želigovskio dalinius ir jau ruošėsi atsiimti Vilnių. Tačiau Lenkiją palaikančios Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija neleido tęsti kovų ir liepė konfliktą spręsti derybomis. Vėliau tos derybos įstrigo, dėl to Vilniaus kraštas iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išliko Lenkijos sudėtyje.

Rašyti komentarą

Komentarai (1)